2 nuotr.Nežinau, kaip reaguoja į išpuolius prieš savo patarėją Jansoną prezidentas Nausėda, o aš savo buvusiu pavaduotoju labai didžiuojuosi, kadangi valdžia taip ir nesugebėjo, pasak premjerės Šimonytės, ištraukti iš Jansono respublikoniškos dvasios, nors "Respublikos" leidinių grupę jis net prieš 20-imt metų paliko, kas tik dar kartą įrodo, jog konservatoriai žūtbūt siekė atkeršyti Nausėdai už tai, kad vietoj Anūko paleido į kosmosą senbuvį Kubilių ir nerado nė menkiausios dėmelės ant Jansono munduro, nors būdamas prezidento vyriausiuoju patarėju net antrą kadenciją, jis galėjo kaip kai kurie konservatoriai pasinaudoti savo aukšta tarnybine padėtimi ir turėjo nemažiau šansų už juos ne tik savo įtaka prekiauti, milijonais švaistytis arba jais lošti, juolab - vilas statytis, bet vietoj to ištikimai tarnavo ne tik Nausėdai, bet ir Lietuvai, nepažeisdamas jokių įstatymų bei moralės normų, dėl ko dabar sisteminiai ant jo ir siunta, nes sistemai verkiant reikalingi tokie liaudies tarnai, kuriuos būtų galima šantažuoti ir jais bet kada manipuliuoti, o kai to padaryti nepavyko, beliko apkaltinti Frederiką, kad net prieš dvidešimt metų dirbo „Respublikoje", kuri pagarsėjo ne tik dėl to, kad per anksti įvardino - kas šiandien valdys pasaulį, bet ir anksčiau už kitus pradėjo kariauti su mafija (ne tik gatvėse, bet ir valdžioje) bei kliudė ekskomunistams su konservatoriais grobstyti lietuvių iždą bei parceliuoti Lietuvos turtą, kol visa žiniasklaida su LT „šviesuoliais" mito iš Sorošo kapšo.
P.S. Keista - pirmą kartą gyvenime parašęs išsigandau... Šiuo savo straipsniu aš Jansonui pakenksiu ar padėsiu?! Todėl dėl viso pikto nuo savęs pridėsiu: nežinau, netikrinau, gal jis ir apipjaustytas? (Todėl dėl viso pikto atsargiau su juo!)
P.P.S. Vietoj tradicinio trigrašio siūlau perskaityti vienintelį Jansono suredaguotą redakcinę „Respublikos" skiltį, kurią LT(SR?) prokurorai, prieš 20-imt metų pripažino kaip „antisemitinę":
KĄ PRISIMINTI LIETUVIAMS IR ŽYDAMS?
Istorija yra tam, kad iš jos pasimokytume ir nekartotume praeities klaidų - tai aksiominė tiesa. Tačiau nuolatos kartojamos istorijos nuoskaudos ir negatyvus žvilgsnis atgal trukdo kurti rytojų.
Žmonių santykiuose yra ir gerų, ir blogų akimirkų. Galima prisiminti tik tai, kas buvo bloga. Ir tada net su geriausiu draugu, kaimynu ar artimiausiu žmogumi santykiai pašlis. Tu jam priminsi tą, jis tau - aną. Taip žodis po žodžio išsiskirstysite į skirtingas puses gniaužydami kumščius ar užantyje šildydami akmenis.
Istoriškai tai bus visiškai teisinga - juk kalbėjotės apie tikrai įvykusius dalykus. O istorijos juk neperrašysi ir nepakeisi. Tačiau ateitis bus sugriauta dar net nepradėjus jos kurti. Į istoriją galima ir nekreipti dėmesio: neprisiminti nieko, kas jau buvo. Patrauklu, tačiau neteisinga. Istorija - tai būdas nebekartoti klaidų. O tam, kad taip įvyktų, ją būtina prisiminti ir įvertinti. Tik kiek kartų?
Kiek "santykių aiškinimųsi" reikia šeimoje arba su draugu, kad jie turėtų ateitį? Vieno. Tegul rimto, visas nuoskaudas išsakant, skausmą išrėkiant, bet vieno. Jei abi pusės įsiklauso, ką sako pašnekovas, to užtenka ir nebereikia badyti vienas kitam akių blogais darbais. Nes kitaip bendravimo nebus.
O po to reikia kurti ateitį. Ir ją lengviausia pradėti prisimenant, ką gero esate vienas kitam padarę. Tokie šilti prisiminimai leidžia geriausiai pamiršti visas nuoskaudas. Lietuvių ir žydų tautos kaimynės yra jau beveik 700 metų. Ar per tiek laiko abi tautos nesukūrė nieko, ką šiandien šiltai galėtume prisiminti ir tuo pagrindu kurti ateitį?
Kuo pastaruosius 10 metų bandoma paremti dviejų daug kartų ir žiauriai nukentėjusių tautų santykius? Žydai skaičiuoja lietuvius, dalyvavusius holokauste, lietuviai - žydus, vežusius lietuvius į Sibirą. Žydai sako: "Jūsų tūkstančiai buvo baltaraiščiai"; lietuviai atsako: "Jūsų tūkstančiai tarnavo NKVD". Žydai sako: "Jūs žydšaudžių tauta"; lietuviai atsako: "Nuo jūsų kentėjo mūsų tauta".
Istoriškai tai visiška tiesa. Lietuvių, gėda ir skaudu, dalyvavo holokauste. Tarp tų, kurie trėmė lietuvius į Sibirą, nešė į Lietuvą Stalino saulę, buvo žydų. Premjeras A.Brazauskas lietuvių tautos (!) vardu atsiprašė žydų vizito Izraelyje metu. Lietuvių niekas neatsiprašė... Bet tai jau irgi istorija.
"Respublika" paklausė, kodėl Lietuvos žydų bendruomenė neatsiriboja nuo nusikaltėlių, kurie savo tamsius darbus slepia po tautybės vėliava. Buvome apšaukti antisemitais... Ką gi, tačiau žydų bendruomenėje atsirado žmogus, kuris viešai ir griežtai atsiribojo nuo nusikaltėlių bandymų dengtis tautos tragedija. Vadinasi, mūsų straipsniai nebuvo veltui.
Tad gal po viso sudėtingos dviejų tautų istorijos įvertinimo jau užteks prisiminti tik bloga? Juk buvo lietuvių, kurie gelbėjo mirti pasmerktus žydus; buvo žydų, kurie gelbėjo tremtin siunčiamus lietuvius ar padėjo jiems grįžus gimtinėn.
Kalbėkime šiandien apie juos. Ir tolerancijos visuomenėje bus kur kas daugiau nei kaltinant vieniems kitus ar klijuojant etiketes.
2004-ieji metai
Nuo autoriaus: Įdomu, ar kada pavyks sužinoti, kas nėra suinteresuotas lietuvių ir žydų bendruomenės santarve? Įtariu, kad atsakymą geriausiai žino Kukliansky su Šimonyte :)
