1 nuotr.Bandžiau rašyt juokingai, po to - labai protingai, o dabar rašyti jausmingai bandau. Bet: „Kur man rast žodžius, ne tuos seniai girdėtus ir ne tuos pačius, kurie jau buvo vakar, ir kurie dar bus - kur rast žodžiuuus?"
Gaila, kad ne aš tuos žodžius sugalvojau, bet nemanau, kad ir autorius - jau veikiau koks Jablonskis kur nors užsirašė nugirdęs arba dainos autorių nugirdęs. (Pasirodo ne tokia ir turtinga ta lietuvių kalba, jeigu tas pats žodis „nugirdęs" tinka ir skrandžiui ir ausiai!)
Žinau, kad labai svarbu tinkamai kreipimąsi į savo Tautą pradėti, kad visi tautiečiai suklustų. Bet kaip? Aišku lengviausia sušukti: "Heil Hitler!" (Bet bijau, kad labiausiai suklus VSD.) Gal - „Ura tovaryščy?" (Jankių pakalikai išprotės.) O jei: „Slava ukraini" - irgi nieko gero, nes ims rėkti iš visų pusių atgal „Herojam slava!!!" ir tada nebegalėsiu susikaupti savo rašliavom... Galiu dar žydiškai pabandyti, kaip Fon Kalmanovičius, kuris muzikiniame teatre kreipėsi į kauniečius: „Brangios ponios ir poniai!"
Belieka grįžti prie lietuvių kalbos. Mažiausiai pakitusios pasaulyje (buvo), kol Vilniaus angliškais pavadinimais „neišpuošė". Taigi pradedu: „Mieli mano broliai ir seserys..." Negaliu. (Bratkis su seske įsižeis, kad ne vien juos pasaulyje turiu.)
O sugalvojau: Mielos mano avelės! Esu vienas iš jų, nes be lietuvių išgyventi negaliu. Bandžiau visaip: ir su čiukčiom, ir su frankais, ir su jankiais pagyventi, bet visuomet pasiilgdavau Jūsų, mano lietuvaičių. Kažkaip saugiau tarp saviškių. Net jei ir pabarate mane, ne taip skauda, žinau, kad iš meilės, o ne dėl pinigų - kai puola mane mišrūnai vinokurai su ramanauskais greitai; kad irgi būčiau kaip žmogus ir kaip visi. Ir savo Tautai gėdos pasaulyje nepadaryčiau. Bandau, bet ne visada pavyksta...
Bet kuriuo atveju labai prašau ir net maldauju, nebeagituokite manęs eiti į valdžią, nes gyvenime nesu dirbęs valdiškai, net nežinau, ką tai reiškia: nuo ryto iki vakaro iš vienos vietos į kitą bukai popierius dėlioti? Turbūt išprotėčiau! Todėl ar verta stebėtis, kai išprotėja kiti: o kas ant bepročių pyksta?
Sako, kad nemoku džiaugtis gyvenimu ir man viskas blogai. Priešingai: net per gerai! Bet nebeturiu su kuo pasidžiaugti: nebeliko draugų, nes geriausią nušovė, o kitų tokių nerandu. Kaimynai tiek Lietuvoje, tiek ir užsieniuose pavydi. Kazino lankiausi tik dėl emocijų, ne dėl pinigų - kad po to su kompanija galėčiau iš nevilties „McDonalde" pavalgyti ir pasigerti arba iššvaistyti laimėjimą su visais pakeliui į namus. Aišku suveikdavo niekšybės dėsnis: „McDonalde" beveik neteko apsilankyti - kai nesiseka, tai nesiseka, nes sekasi!
Žodžiu, sunku gyventi gerai, kai kitiems tėvynainiams blogai. Todėl ir būnu piktas ant mišrūnų bei svetimų, kurie mano Tėvynę apvaginėja ir apgaudinėja. O ant saviškių valdžioje pykstu tik tada, kai jie valdžioje gražiai vogti nemoka - ko tada lenda į valdžią? Lai kasdien, kad instinktai nedingtų, pasivagia „maximose" prekių iki šimto eurų: pagaus - išgriauš, bet padaryti Tamstoms nieko negalės. Ir žmonės visada supras: sakys, va - koks alkanas, jei tiek maisto produktų į kišenes prisigrūdo, „davarė" Landsbergis tautą!
O man asmeniškai Landsbergis (senasis) nieko blogo nepadarė. Priešingai! Labai daug padėjo, tad iki šiol jaučiuosi jam skolingas. Nes kažkada abu kandidatavome į TSRS deputatus, tik jis mažojoje Panevėžio m. apygardoje, o aš didžiojoje - Panevėžio apskrityje. Kas kartą prieš susitikimus su rinkėjais, profesorius manęs laukdavo Justiniškių kieme savo „Žiguliukuose", kol aš nusileisiu laiptais ir parūkysiu, o pakeliui net padainuodavome drauge. Solo. Nes man užtraukus dainą, jo nesigirdėdavo. Ir nė karto iš manęs nepaėmė pinigų nei už vairavimą, nei už benziną.
Todėl ir sakau, kad ne tik Lietuva, bet ir aš esu profesoriui skolingas: tik Tamstos - už Nepriklausomybę, o aš - tik už benziną. Nors dabar galbūt nebe labai: jo sėbrai valdžioje taip degalų kainas sukėlė, kad net nebežinau, kas kam šiandien skolingas? Ko gero, aš. Bet ne jam. Lietuvai. Kad vietoj akivaizdaus Sąjūdžio lyderio Ozolo, į pirmininkus Landsbergį prastūmiau. Užtat ir kenčiu dabar labiau už visus, ne tiek dvasiškai, kiek finansiškai. Nes jo vadovaujami konservatoriai, visas reklamas ir pardavimo pagrindinius taškus užraukė, kad profesorius nebūtų susiraukęs, „Respubliką" skaitydamas.
Viskas teisingai. Su viskuo sutinku, jų vietoj tą patį daryčiau, tik niekuo dėtų ožių neskriausčiau: kodėl juos su Landsbergiu lygina? Juk daug yra barzdotų ir net dar garsiau bliaunančių ant savų, bet užkliuvo tik ožys. Gal dėl to, kad su ragais ir į nelabąjį panašus? Ką aš žinau, nesigilinsiu... Juk šiandien bandau rašyti jausmingai, gal todėl ir ožio pagailo. Nors dar labiau gaila Lietuvos. Jei jos neliks, kur ožys ganysis? Atvykėliai iš Azijos tikrai papjaus, nes kiaulės jiems netinka.
Ta proga, keli geri žodžiai - apie Zingerį. Neblogas jis žmogus, draugiškas, nekonfliktiškas, tik su tautybe ir su giminėm nelabai pasisekė. Per daug buvo suaugę su NKVD. Matyt, iš čia ir visos bėdos! Gerai, kad jo protežė irgi NKVD-istams buvo nesvetimas, netgi artimas labai. Todėl ir valdžioje buvo susikibę ir nepamainomi. Ir gerai. Svarbu, kad į kapus viens kito nenusitemptų, nes tada bus labai negerai. Kažkurį išvadins antisemitu. Tada nebebus ir valstybinių laidotuvių. Aišku, sutaupysim, bet Lukiškių aikštėje bus ne fasonas, o pliažas.
Ką dar jausmingo apie Lietuvių Tautą galėčiau parašyti? Apie laidotuves parašiau, tikiuosi, ne vienas ašarą nubraukėt? Savo skolas nusirašiau. (Kažkas, jaučiu, irgi jau ašaras braukia.) Lietuvai ir lietuviams meilėje prisipažinau. (Einu dabar žmonai prisipažinti, kad nepasijaustų išskirtinė, nes dar išpuiks ir nebeduos ėsti.)
Autoriaus trigrašiukas: Įvyko mažytis nesusipratimas! Sakiau, kad "Atvirų laiškų" neberašysiu (žanras toks), o apie durnus straipsnius nieko nesakiau. (Tad per anksti nesidžiaukit!)
