Vitas TOMKUS: RIMAS TUMINAS NEMIRĖ, O IŠDIDŽIAI IŠĖJO, KAD VĖL IŠ LIETUVOS NEIŠVARYTŲ...

Net Nausėda pagaliau „atsibudo"! Pasirodo, irgi moka įvertinti Rimo indėlį į Lietuvos kultūrą. O kas paskyrė apsivogusį avigalvį kultūros ministru, kuris prilygino Rimą „girto ruso čebato aului", o po to dar atėmė iš jo sukurtą Vilniaus „Mažąjį teatrą". (Net mafijos tėvas Dekanidzė to padaryt neišgalėjo, o nūdienos išsigimėliai valdžioje „išsprendė klausimą" per kelias sekundes!) Kur tuomet buvo mūsų „aukštas ir gražus" kai kam, o man labai bjaurus dėl savo bobiškų poelgių?!

Keistas sutapimas...

Vakar įdėjau seną video apie tai, kaip „Respubliką" atakavo „megztosios beretės", bet neparašiau, kad būtent Tuminas tuomet ištiesė pagalbos ranką ir skubiai atvyko pas mane į redakciją su aktoriais ir teatro atributika. Tąkart atsišaudėm, o po daug metų net atšventėme pergalę Paryžiuje. Su režisieriumi Tuminu ir aktoriumi Smoriginu. Nes buvau susižavėjęs „Crazy horse" kabaretu, todėl nuvykę tarėmės ar nebūtų galima tą patį, bet daug geriau, Lietuvoje padaryti? Rimas užgarantavo, kad galima, Kostas jam pritarė, bet Maskva sutrukdė, kai pasiūlė jam Vachtangovo teatro vadovo postą, nes ten vyko visokios intrigos, dėl ko Vachtangovo prestižas vis labiau ir labiau smuko.

Vėliau Rimas prasitarė, kad jo apsisprendimui įtakos padarė ir mano nuomonė. Dėl to nė kiek nesigailiu: Kas kaltas, kad Rusija mūsų aktorius bei režisierius vertina labiau nei lietuviai? Net prasidėjus mūšiams Ukrainoje ir karo psichozei, per centrinę rusų televiziją neužmirštama per jubiliejus pagerbti Regimantą Adomaitį, Vytautą Tomkų, Juozą Budraitį ir, žinoma, Donatą Banionį, kurį mūsų degradavę konservatoriai po mirties tesugebėjo „KGB agentu" apskelbti. (Kad nukreiptų dėmesį nuo „Dėdulės" su „Magnolija".)

Kiek prisimenu Rimą (ar jaunystėje - kai girti su Erlicku stebėdavome jo premjeras iš režisieriaus būdelės, ar jau vėliau - kai su draugais leidomės Vietname „žemyn upe") Maestro niekada nebūdavo piktas. Kategoriškas - taip! Karštakošis - labai! (Ypač, kai užsivesdavo.) Bet kai užsivesdavo, pavyzdžiui, pasakoti ką galvoja apie mūsų valdžią ir valdininkus, mano feljetonai atrodydavo juokingi, kaip aštuntoko rašinukai. Nebijojo apie nieką pareikšti savo nuomonės. Beje, į akis irgi. (Manau, mano redakcija suras ir dar kartą paskelbs Tumino duotus mums interviu apie tai, ką jis galvoja apie morališkai degraduojančią Lietuvą.)

Paskutinį kartą su Rimu ir jo žmona Inga matėmės pas mus svečiuose Nidoje. Paplaukiojome po marias. Nuo dūšios pasikalbėjome. Apie viską ir apie nieką. Nepyko jis nei dėl atimto savo kūdikio (Mažojo teatro), nei dėl paskvilių apie save lietuviškoje, pardon, užsieniečių valdomoje spaudoje. Nesižavėjo nei Landsbergiu, nei Putinu. O ir apie Lietuvą mažai bekalbėjo. Vis apie kūrybinius savo planus Italijoje, Prancūzijoje, Izraelyje. Supratau, kad jis mus jau paliko...

O gal tai mes savo Maestro išvarėme, nes neapgynėme nuo mankurtų ir Lietuvai jo neišsaugojome?

P.S. Šiandien Rimas jau ilsisi Pietų Italijos morge. Susiskambinsiu su Inga. Gal man reikės nuvažiuot su mikroautobusiuku ir bent po mirties į Lietuvą parsivežti: gal bent po mirties jam rasis Lietuvoje bent porą metrų...

Autoriaus trigrašis: Siūlau visiems, kas darbais, o ne žodžiais Lietuvą Tėvynę myli, iš visų šalies kraštelių suvažiuoti ir palydėti Maestro į amžiną poilsį, o po to visiems nueiti ir išlydėti į poilsį Kultūros ministrą pro ministerijos langą. P.s. Tik ką mane Rimo našlė Inga informavo, kad, vykdydami velionio valią, artimieji jį pašarvos Italijoje, o į Lietuvą bus atvežta tik urna su pelenais, kuriuos Maestro pageidavo išbarstyti Nemune.