Vitas TOMKUS: Ką daryti, žmonės, ką daryti?

O kai tas pats likimas ištiko Lietuvą, staiga paaiškėjo, kad nebežinia, ką daryti?

Turim „braliukus" latvius, „Baltijos sesę" Estiją. Kodėl giminiškai su giminaičiais sveteliais brangiais nesidalinam? Estai net spygliuotos vielos šimtui kilometrų turėjo. Pats tas - emigrantams aptverti. Ir tai nebūtų amoralu, nes bet kokie valstybinės sienos pažeidėjai bet kokioje šalyje iš karto pristatomi į kalėjimą, o ne į mokyklas ar palapinių miestelius.

Patikslinsiu: bet kokie sienos pažeidėjai yra baudžiami, išskyrus - arabus, negrus ir Baltarusijos bei Rusijos opozicionierius. Taip vadinamus revoliucionierius. Kurie dėl mūsų valdžios malonės ir mūsų visų pinigų yra ypatingai globojami. Jiems suteikiami net kotedžai, pilnas išlaikymas, o kai kam net apsauga. Tarytum mūsų gudročiai valdžioje nežinotų, kad sotūs revoliucionieriai revoliucijomis nebesirūpina, o labiau linkę už svetimas lėšas rengti vojažus po pasaulį.

Antra vertus, nėra to blogo - kas neišeitų į gerą!

Jei ne emigrantų antplūdis, taip ir nebūtume sužinoję, kad mes FAKTIŠKAI neturime jokios valstybinės sienos... Pasieniečius turime, VSAT generolus turime, Nacionalinio saugumo komitetus seime ir VSD su KAM turime, o sienos su agresyviais kaimynais - jokios! Erzinam juos, diktatoriais vadinam, vaipomės per youtubus, kaip zoologijos sode prieš makakas, o grotų tai nėr!

Įdomu, kas lauktų zoologijos sodo direktoriaus, jei staiga paaiškėtų, kad narvai su liūtais ir tigrais yra neuždaryti? Kaip manot, ar ilgai jis savo poste užsibūtų?

Juk tai, kas nūnai paaiškėjo, yra pati didžiausia sensacija: jau trisdešimt metų, kartu su Landsbergio šutvės (cituoju Pavilionį) atsiradimu, Lietuva ruošiasi atremti rusų puolimų atakas, o mūsų sienos kiauros kaip rėtis! Vieninteliai iš NATO narių įsipareigojome vietoj dviejų procentų BVP gynybai skirti penktadaliu daugiau, padovanojom NATO pratyboms savo aerodromus ir poligonus, o sienų saugumo nuo menamų ir realių priešų iki šiol neįsirengėme. Kam rusų kariams mus pulti ir gyvybėmis rizikuoti, jei, išsiterlioję rudu ar juodu batų tepalu, bet kada ir bet kurioje vietoje gali bet kurioje Lietuvos vietoje atsidurti. Kryme nežinia iš kur atsirado žalieji žmogeliukai, o Lietuvoje laisvai gali rastis juodi žmogiukai. Nebūtinai mandagūs kaip Kryme, bet net labai agresyvūs, kuriems leidžiama net atmatom karo policiją apmėtyti, jei, tarkim, palapinės bus prastos arba lovos blogai paklotos.

Baisiausia, kad prieš tokius negalėtų pasipriešinti ne tik mūsų kariškiai, bet ir daug karingesni bei labiau organizuoti vietiniai mūsų kaimiečiai. Nei su šakėmis, nei su kirviu. Bilotaitė neleidžia! Negi žmogus eisi prie kiekvieno juoduko ir paseiliojęs nykščiu trinsi jam žandą, kad įsitikintum tikras jis ar išvaksuotas?

Dar didesnis paradoksas yra tas, kad pasirodo, kad nuo svetimųjų invazijos visą tą laiką Lietuvą saugojo ir globojo ne Linkevičius su Anušausku, ne Landsbergiai su Juknevičiene ir Kubilium, o buvęs kolūkio pirmininkas Aleksandras Lukošenka. Būtent jis visą tą laiką už dyką saugojo Lietuvos valstybinę sieną tiek iš savo, tiek ir iš mūsų pusės... Tol, kol mes jo nesumanėme iškeisti į namų šeimininkę.

Tai ką dabar daryti, žmonės, ką daryti?

Gal pradžiai Baltarusijos atsiprašyti?!