1 nuotr.LDK buvo ir pražuvo. Tarsi visai nė nebuvo. O Lietuva?
Nežinau, koks Lietuvos profanas Anglijos „Great Britain" pavadinimą mums išvertė į „Didžiąją Britaniją", bet rusų vertimas yra daug tikslesnis: „Velikobritanija", o ne „Bolšaja Britanija". Gal, sakau, tokie patys mulkiai ir LDK „iššifravo" kaip Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nors mes anuomet tikrai buvome Didinga Lietuvos Kunigaikštystė, ir tie patys nukariauti rusai mus vadino „Velikoje Kniažestvo Litovskoje". Tokia, kokia dabar save įvardija „Didingoji Britanija". (Autoriaus tikslus vertimas). Apie tai pagalvojau, kai Trampas paskelbė, kad Amerika bus „Great again". (liet. - „vėl Didinga", o ne - didelė.) Bet ar dabar kam tai svarbu? Kas buvo - pražuvo... Esminis klausimas: ar mes išliksime? Kas mes esame šiandien: prarastoji karta ar pasmerktoji tauta?
O kokie mes buvome?
Rašau ir niekaip negaliu prisiversti patikėti, kad tai gali būti tiesa, nes tada tektų viešai pripažinti, kad Lietuva niekada mums nepriklausė ir mes jos neturėjome. Tikroji tiesa visuomet yra baisesnė už melą: ja sunkiau patikėti. Anksčiau maniau, kad daugiausiai apie mano šalį yra primelavęs Lenkijos dvarponis, istorikas ir metraštininkas Janas Dlugošas. Dabar manau, kad labiausiai apsimelavę arba įtikėję susikurtu mitu apie Nepriklausomybę esame mes patys...
Galbūt vadinamojo Karaliaus Mindaugo laikais Lietuva buvo trumpam suvienyta, kai Mindaugas su kalaviju pusę savo giminės iškapojo. Gal dar dviejų Gediminaičių, brolių Algirdo ir Kęstučio, laikais mes galėjome duoklę iš Rytinių kaimynų susirinkti, o ne atvirkščiai, nes dar buvome galinga ir didinga valstybė, nuo Baltijos jūros iki kitos jūros, bet ne Juodosios, o tos, kur prie Novgorodo, turbūt Šiaurės arba Baltosios. Bet jau tada mus vis drąsiau puldinėjo kryžiuočiai, kurie, prisidengdami svetimu Dievu, tetroško pas mus pasipelnyti. Beje, gražu būtų, jei kuris nors popiežius ne tik pedofilų aukų, bet ir Žemaitijos vyrų, kuriuos krikščionybės skleidėjai naikino be jokio pasigailėjimo, atsiprašytų. O tada galės ir žemaičiai žemai nusilenkti, nes ne mažiau sunaikino ir šarvuotų riterių, nuotykių ieškotojų iš Vakarų Europos pas mus atsibasčiusių. (Tikiuosi, lietuviai šiandien atkeršys už žemaičius, taškydami į visas puses Vakarų Europos lėšas, kurių grąžinti nėra jokių šansų.)
Kryžiaus žygiams nepavykus, Lietuvai buvo pasiūlyta monarchijos karūna su svetimu tikėjimu, ir Jogaila parsidavė su visa likusia Lietuva. Tapo karaliumi be Lietuvos karalystės. Žinoma, truputį keista: paprastai jaunosios po vedybų pas jaunikį savo kraitį atsineša. Tąkart į Lenkiją kaip kraitį Jogaila visą LDK nusitempė. Su keliais kartais didesne teritorija bei kariuomene. Keistas junginys, ar ne? Belieka guostis, kad po to dar ilgai mūsų Didieji Kunigaikščiai Lenkijos karalienes asmeniniais tikslais naudojo. Bet mums kas iš to? Juk lenkų šlėktos už tai dar ilgai mūsų LDK didikus išnaudojo kartu su jų mužikais pagal tiesioginę paskirtį: karams, tarpusavio pjautynėms, riaušėms. Labiau visuomeniniais reikalais. Bet tiek šimtmečių prabėgo, o vaizdelis nė kiek nepasikeitė: ir šiandien vos iškilę tautos vedliai skuba su europarlamentarų pasais į Briuselį, mus vietoje kaip užstatą palikę su skolomis ir kreditais, galimybių pasais ir tet-a-tet su ES vasalais...
Bet dabar ne apie tai!
Kai Lietuvos Didybės nebeliko - nebeliko ir nepriklausomybės. Tarnavome lenkams, švedams, rusams, vokiečiams, vėl - rusams, o dabar ir Briuselio kopūstams. Kaip sakoma, kas pinigus moka - tas ir muziką užsako. Ypač lengva tą daryti, kai vietoje gaspadoriauja muzikantas kupriukas. Ar po Gediminaičių dinastijos kada nors mes laimėjome savo Lietuvą? Taip, ne kartą šaukėme: „Lie-tu-va! Būk laisva!" Nesuvokdami, kad negali būti šalis laisva, kai ją valdo svetimų valstybių baudžiauninkai, kurie vieną okupacinę kariuomenę pakeitė į kitą, uždarė Ignalinos AE, sunaikino laivyną, avialinijas ir gamyklas, kurios labiausiai pildė Lietuvos biudžetą.
Taip, būdavo, pasitaikydavo tarpuvaldžiai, kai viskas buvo neaišku, kai atrodė, kad mes ją, Lietuvą, laimėjome. Bet netrukus paaiškėdavo, kad ir vėl laimėjo ne Lietuva, o vėl kažkas - Lietuvą. Kartais ją laimėdavo Lenkija, dažniau Rusija arba Vokietija, įpratusi mus savintis nuo kryžiuočių laikų, o pastarąjį kartą mus laimėjo net Jungtinės Amerikos Valstijos, esančios už Atlanto. Tiesa, 51-ąja ar antrąja valstija neapskelbė, priskyrė prie Europos Sąjungos ganytis. Bet šaltąjį karą su Rusija laimėjo JAV. Todėl ir daro čia, ką tik nori: poligonus, biznius, propagandą su savo priešais, įvairius eksperimentus su vietiniais ir emigrantais. Juk jai kainavo ne tik karas su mūsų kaimynais rusais, bet ir su vietiniais atlapaširdžiais, tokiais kaip aš, kurie susireikšmino įsivaizdavę, kad jie, stovėdami ant bačkos ir rėkaudami nesąmones, Lietuvai laimėjo Laisvę ir Nepriklausomybę. O Džordžas Sorošas, JAV ideologas ir spekuliantas, makliavodamas ne tik svarais sterlingų, bet ir vietiniais nevykėliais, įsigytais už grašius, lengvai laimėjo dar vieną karą su LT patriotais, paversdamas juos idiotais, susistatydamas parinktus nevykėlius į „šiltas vietas", arčiau ES pinigo, ir netrukus visas „elitas", pradedant propagandistais ir baigiant juokinga valdžia, atsidūrė pastumdėlio vietoje.
Gieda ne kas himne parašyta, o ką Sorošas su Švabu paliepia. Laimei vis mažiau kas jiems atsiliepia. Tik neaišku dėl ko: Išmirė? Emigravo? Pasidavė? Parsidavė? Nusivylė?..
O gal kaupia narsą ir drąsą, ruošdamiesi atsiimti savo Lietuvą?
Ainio Lietuvio trigrašis: Vitas Tomkus nepaklausė patarimo ruošti ilgalaikį planą, kaip konkrečiai atsiimti Lietuvą ir pasidavė nostalgijai. Jeigu Kęstutis su Algirdu būtų buvę tokie melancholikai, o ne strategai-planuotojai, tai vienas nebūtų atmušęs eurointegratorių kryžiuočių, o kitas tuo metu nebūtų vystęs sėkmingiausios istorijoje Rytų Partnerystės programos. Pagal ją daugelis rusų žemių savanoriškai jungėsi į Didingąją Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos Kunigaikštystę. Apskritai, jei ne anų laikų landsbergis Jogaila, o, tarkime, jo vietoje būtų buvęs kitas, tai gal (gal?) mes būtumėme turėję realų šansą nukonkuruoti ir Maskvą, apvienydami visas baltų ir rusų žemes. Natūralų šansą, nes baltai ir slavai kilę iš vienos protautės (ką rodo 2000 bendrų žodžių). Ir absoliučiai kitaip galėjo pakrypti visa Rytų Europos istorija. Asmenybės vaidmuo... Jogaila pasidavė lenkų ir Vatikano pagundai. Vėliau Jogaila Landsbergis - Vašingtono vyliams, mainais į tą pačią fiktyvią karūną. Bet iš to galima daryti ir teigiamą išvadą. Vadinasi, būna momentų, kai viską nulemti gali vienas vieninitelis žmogus. Regis, toks momentas artėja. Didingosios nebeatstatysime, bet savarankišką galime. Taip sakau todėl, kad mačiau jos dvasią, kuria kvėpavo masės žmonių per šviesios atminties Šeimų Sąjūdžio mitingus. Sąjūdis antrą kartą nepateisino vilčių (atsiprašau, trečią, jei prisiminsime Eligijaus Masiulio liberalų Sąjūdį), nes karūna mat netilpo ant iškart kelių galvų. Kuklumo vyrai, kuklumo. Ne viskas dar prarasta.
Ir mus vėl gelbės kaimai.
