Vitas TOMKUS: Respublikonai ir antirespublikonai (3)

Kažkada vienas protingas žmogus (teisininkas Kazimieras Motieka) pasakė: „Nežinau kito tokio žmogaus kaip Tomkus, kuris būtų pats sau didžiausias priešas." Iš karto nesupratau: supykti ar įsižeisti? O kai supratau, buvo jau vėlu, nes susipykau su visu mane supančiu pasauliu. Kas kaltas? Manau, mano liežuvis, kurio niekaip negaliu nulaikyti už dantų...

Kaip ir šį kartą. Rašydamas tai, kas nepopuliaru. Marširuotojus paremsiu, nors daug kam nepritariu. Smagu, kai susirinkę respublikonai savo akimis įsitikina, kad jie ne tokie baisūs, kaip juos rodo per televizorių. Po to ir gyventi smagiau. Deja, ne visiems. Jei spec. tarnyboms vėl pavyks apsimėtyti akmenimis arba išprovokuoti respublikonus, pagrindinius aktyvistus išlaisvinti vargu ar bepavyks.

Paprastai, kai sulaikomi judėjimų lyderiai, žmonės į gatves išeina spontaniškai. Ir dar gausiau. Pas mus šito nevyksta. Matyt, lietuviai per daug atsargūs: išsiskirsto po namus ir džiaugiasi, kad ne jie įkliuvo. Po to stebi, koks likimas būtų jų laukęs. Kaip rodo 2009-ųjų Seimo langų daužymas, tūkstantinės baudos ir ilgalaikis žmonių tampymas po teismus valdžiai davė net dešimtmetį atokvėpio nuo maištininkų, nes visi aktyviausieji buvo ilgam izoliuoti, o galiausiai ir priversti emigruoti. Jų vietų ilgai niekas neužėmė.

Sutapimas ar ne, bet tuometinis profsąjungiečių vadas ponas Černiauskas (atsiprašau, vardo neprisimenu) irgi nuėjo „pasikalbėti" į Seimą ir ten, matyt, rado bendrą kalbą, nes po to buvo atšauktas kitas suplanuotas mitingas. Tuometinis mano, Kosto Smorigino ir Audriaus Butkevičiaus bandymas skubiai organizuoti „Tylos akciją" dėl protestuotojų persekiojimo patyrė fiasko, nors žodžiais palaikančių „Respublikos" laikraštį buvo daugiau nei reikia. Paaiškėjo, kad žodžiai ir liko žodžiais. Dauguma tuometinių respublikonų tebuvo „popieriniai" agitatoriai, nors aš jų prašiau paaukoti tik vieną pietų pertrauką prie Seimo, kad vėliau nebūtų paaukota mūsų Lietuva.

Tiesa, tą kartą į kalėjimą nieko nepasodino. Tik sulaikytiesiems ilgam apribojo judėjimo laisvę. O Seimo išdaužytus langus įvertino šimtatūkstantinėmis baudomis, kurias solidariai privalėjo sumokėti aktyvieji maištininkai. O tai reiškė, kad akimoju buvo aprašytas jų turtas ir areštuotos sąskaitos. O tai daug kam reiškė bankrotą, nes, kaip žinoma, piniguočiai valdžiai langų nedaužo.

Šiandien situacija dar pavojingesnė, nes Lietuvoje išaugo ne tik prekių ir paslaugų kainos, bet ir baudos. Jos skaičiuojamos nebe šimtais, o tūkstančiais. Vadinasi, bet kada bet kuris nepaklusnus respublikonas gali akimirksniu tapti benamiu, bedaliu ir su areštuotu turtu. Ir vagys valdžioje tai puikiai žino. Tik ir laukia progos tuo pasinaudoti. Jei ji neatsiranda, sukuria ją patys. Kaip tąkart prie Seimo, neva dėl sužalotų pareigūnų, kurių traumas ir moralinį šoką antirespublikoniškai nusiteikę teisėjai gali įvertinti net milijonais. O kad taip gali, įrodė incidentas su lieknute teisėja Venckiene, kuri, gindama mergaitę, įsigudrino sužaloti augalotą „Aro" galiūną, regis, dziudo čempioną. Teismas tuo patikėjo.

Antra priežastis mano nenoro dalyvauti mitinge: nematau tikro lyderio. Vienintelė paguoda, kad jų nėra ir valdžioje. Prisipažinkite bent patys sau, paskui kurį iš dabartinių respublikonų Tamstos eitumėte į ugnį ir vandenį? Už kurį iš jų sutiktumėte rizikuoti savo gerove ar net padėti galvą? Kad „Šeimos maršo" vadovai yra puikūs organizatoriai, koordinatoriai ir anekdotų pasakoriai, aš nekvestionuoju. Drąsiai priskiriu juos prie respublikonų. Bet iki lyderystės jiems, kaip iki mėnulio. Ypač - marijampoliečiams, kuriems svarbiausias tikslas atvykus ekskursijon į sostinę susitikti su valdžia ir iš širdies pasikalbėti. O mano giliu įsitikinimu, su nusikaltėliais turėtų kalbėtis advokatai, o po teismo nuosprendžio - gal net ir kunigas.

Maršo vadai net nesuvokia, kad jau kitą dieną po aktyviausių savo veiklių moteriškių sulaikymo jie turėjo kviesti visą Lietuvą gelbėti savo gynėjų. Be jokių atidėliojimų ir leidimų. Jei aktyvistės buvo sulaikytos neteisėtai, tai ir Tautos atoveiksmis turėjo būti žaibiškas ir adekvatus. Stebėdamas, kaip kunkuliuoja aistros Lietuvoje, noriu priminti, kad smurtas yra pati kraštutinė priemonė. Ir kritišku momentu Tamstoms kailius vanos ne vietiniai pareigūnai, o NATO kariškių kontingentas, kuriems kaip kažkada rusų kariuomenės azijatams į vietinius yra nusispjaut. (Ką akivaizdžiai pademonstravo Afganistane, lėktuvais traiškydami savo sąjungininkus.)

O kad Tamstos per daug nenusimintumėte, aš pasakysiu, ką reikėtų daryti mano galva.

Kai dar buvau jaunas ir „jūros buvo iki kelių", dažnai tekdavo ginti laisvą spaudą nuo išponėjusios valdžios. Todėl nuolat organizuodavau laisvo žodžio gynimo akcijas, sutelkdavau į kumštį savo kolegas konkurentus, po to leisdavom laikraščius su tuščiais puslapiais (ką, beje, net dabar kai kurie didieji pasaulio leidiniai naudoja), o svarbiausia: niekada nesiveržiau ir kitiems neleisdavau bendrauti su susikompromitavusiais politikais. Tai jie visada bandydavo veržtis pas mus pokalbiui, bet mes sutikdavome tik tada, kai būdavo įvykdomi laisvos spaudos leidėjų reikalavimai.

Tad pasakykit man - kas čia per reikalavimas ir nuolatinis mitinguotojų priekaištas, neva valdžia su jais nenori šnekėti? Ką ji jums naujo pasakys? Ar dar mažai kas vakarą prisiklausot prietrankų per televiziją? Juk jums net gyvi atsakovai visais klausimais priskirti: ekonominiais klausimais - Mačiulis Mauricas, vidaus reikalais - Valentinavičius Urbonaitė, užsienio politikos (tiksliau - rusų puolimo klausimais) - Laurinavičius Pavilionis. Kodėl prietrankos? Nes valdžia mus, respublikonus, laiko „trenktais" ir mano, kad su prietrankomis greičiau susikalbėsim. Tad kokia prasmė veržtis „pokalbiui" pas antirespublikonus, kurie respublikonų žmonėmis nelaiko? Negi kaip tam šunėkui iš J.Biliūno apsakymo „Brisiaus galas", prieš „smertį" norisi savo šeimininkui tik į akis pasižiūrėti?!

Tokiu atveju mitingo organizatoriai net nežino, kas yra tikrieji mūsų likimo šeimininkai, jeigu nori veržtis pas jų vasalus... O parsidavėliams antirespublikonams valdžioje tik to ir reikia. Trumpam pasirodo minioje, pasimuisto kaip povai, palaukia, kol juos nufilmuoja, po to visai Lietuvai per antirespublikonų televiziją demonstruoja - kokie jie ponai, kokie jie gražūs ir kokie atgrasūs ir nemandagūs tie maištininkai respublikonai jų barti susirinkę.

Tad ką siūlau daryti.

Pirmiausiai sutelkti visus respublikonus ir jiems prijaučiančius po LT Respublikos vėliava, po jos „stogu" sukurti visiems priimtiną respublikonų koordinacijos komitetą arba tarybą, kuri visą dėmesį sutelktų į šiuo metu vykstantį balsų rinkimą dėl referendumo. Jei referendumas nepavyks, beliks pripažinti nugalėtojų valią ir savo negalią. O jei jis bus sėkmingas ir koks nors „ožys" vėl iš balkono pareikš, kad jis nieko nereiškia ir tėra patariamasis, nes viską nuspręs nusikaltėlių Seimas, respublikonai jau galėtų skelbti masišką streiką, kuris tęstųsi tol, kol antirespublikonai Seime nusileis ant žemės ir ant kelių atšliauš atgailaudami, nes gi jie visi minta tik iš mūsų surenkamų pinigėlių.

Mažiausiai reikėtų jaudintis dėl ekonominės žalos, kuri valdantiesiems antirespublikonams seniai neberūpi. Tai jie ne kartą įrodė per vadinamą pandemiją, kai visus verslo „burbulus" suvarė ir ilgam uždarė į „ūkius", nė kiek neišgyvendami, ar išsilaikys verslas? Kiek mes tuomet įbridome į skolas ir kada iš jų išbrisime, šiuo metu niekas tiksliai negali pasakyti. Tik įtariu, kad bet kuris būsimas Lietuvos premjeras, jei turės sąžinės, atėjęs į valdžią, privalėtų nedelsdamas skelbti de foltą. Kitaip bankams vergaus ir mūsų vaikai, ir anūkai.

O jei ir visuotinis respublikonų streikas valdžiai atsipeikėti nepadės ir jie toliau niekins savo tautą, tada bus galima spręsti, kokią pasirinkti baigtį: su ginklu rankose ar klūpant ant kelių.

Asmeniškai aš balsuočiau už pirmąjį variantą. Nes man vaikų ateitis yra svarbesnė, nei nusikaltėlių antirespublikonų gyvybė.

P.s. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone.

Autoriaus trigrašis: Siūlydamas savo veiksmų planą, aš ekspromtu surašiau tai, kas man pirmiausiai šovė galvon. Be ilgų apmąstymų ir strategavimų. Vadovavausi paprasta logika: reikia, kad ne tik protestuotojai, bet ir antirespublikonai valdžioje žinotų, kas visų laukia, jei nebus įvykdytas vienas ar kitas respublikonų reikalavimas, leidžiantis sumažinti įtampa visuomenėje. Juk visada, prieš pradedant karą, pirmiausia paskelbiamas ultimatumas su reikalavimais ir tik po to sėdama prie derybų stalo. O jei susitarti nepavyksta, tada... Po to atsakomybė tenka tiems, kurie buvo nesukalbami ir konfliktą išprovokavo. Bet tam, kad antirespublikonai sutiktų tartis, respublikonų atstovai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir gerbiami visuomenėje. Kad juos pažeminus ar izoliavus visa Lietuva sukiltų. Tokių tikrai rastųsi, jei šeimų gynimo organizatoriai būtų geranoriškesni kitokiai nuomonei. O jų norai žūtbūt "pasikalbėti" su vagimis man yra kategoriškai nepriimtini! Nebent jie nori, kad ir su jais pasidalintų...

Plačiau apie tai skaitykite:Vitas TOMKUS: Respublikonai ir antirespublikonai ir Vitas TOMKUS: Respublikonai ir antirespublikonai (2)