Vladas VAICEKAUSKAS: Kita valstybės valdymo sistema

Mes tebegyvename nuo tarybmečio užsilikusioje centralizuoto, valingo administracinio valdymo valstybėje.

Valdžioje esančios valstybinės biudžetinės partijos savo rinkimų programose nežada reformuoti nuo tarybmečio užsilikusios centralizuotos, valingo administracinio valdymo sistemos, o tik ją padažyti, palopyti, sutepti, įpilti naujo politinio pilstuko. Užsilikusios senos valdymo sistemos nereformuos ir antrąsyk Lietuvos prezidentu tapęs Gitanas Nausėda. Todėl tikėtis rimtų pokyčių valstybės valdyme tautos gyvenime neverta. Esminę valstybės valdymo sistemos reformą gali įvykdyti ateinanti jaunoji politikų karta. Siūloma keturių etnografinių žemių valdymo sistema yra viena iš galimos rimtos nuo tarybmečio užsilikusios sistemos pertvarkos idėjų.

KITA VALSTYBĖS VALDYMO SISTEMA

Prielaidos kitai sistemai atsirasti. Faktai. Argumentai. Išvados.

Aiškinamasis raštas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis 2023 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno (buvo registruota) 2794 961 žmogus.

Pagal gyventojų skaičių 60 savivaldybių suskirsčiau į tris skirtingų vystymo galimybių, skirtingo vystymo greičio grupes.

I grupė

Savivaldybės, kuriose 2022 m. sausio 1 d. gyveno (buvo registruota) 3771 (Neringa) iki 20 000 (Visaginas) gyventojų.

1. Palangos m. - 16 945

2. Akmenės r. - 19 221

3. Visaginas - 19 260

4. Birštonas - 4070

5. Druskininkai - 19 864

6. Ignalina - 14 448

7. Kalvarija - 9926

8. Kazlų Rūda - 10 953

9. Kupiškis - 16 202

10 Lazdijai - 17 816

11. Molėtai - 16 872

12. Neringa - 3 771

13. Pagėgiai - 7181

14. Pakruojis - 18 440

15. Rietavas - 7247

16. Skuodas - 15 774

17. Širvintos - 14 822

18. Zarasai - 14 751

Viso: 247 571

Pastaba: 2024 metais esminių pokyčių neįvyko.

II grupė

Savivaldybės, kuriose 2023 m. sausio 1 d. gyveno (buvo registruota) nuo 20 000 iki 30 000 gyventojų.

1. Alytaus r. - 25 289

2. Anykščiai - 22 759

3. Biržai - 22 784

4. Elektrėnai - 23 095

5. Jurbarkas - 24 920

6. Kaišiadorys - 29 404

7. Kelmės r. - 25 389

8. Pasvalio r. - 22 575

9. Prienų r. - 24 931

10. Rokiškio r. - 28 121

11. Šakių r. - 26 298

12. Šalčininkų r. - 29 407

13. Šilalės r. - 21 573

14. Švenčionių r. - 22 425

15. Varėnos r. - 20 654

16. Joniškio r. - 20 874

Viso: 390 498

III grupė

Savivaldybės, kuriose 2023 m. sausio 1 d. gyveno (buvo registruota) nuo 30 529 (Raseiniai) iki 97 870 gyventojų (Vilniaus r.) Trečiai grupei priskirti ir 5 didžiųjų miestų gyventojai.

1. Jonava - 41 124

2. Kėdainiai 45 739

3. Kauno r. - 94 969

4. Kretinga - 37 415

5. Klaipėdos r. - 59 278

6. Marijampolė - 54 242

7. Mažeikiai - 51 587

8. Panevėžio r. - 35 155

9. Plungė - 33 203

10. Radviliškis - 39 391

11. Raseiniai - 30 529

12. Šiaulių r. - 40 832

13. Šilutės r. - 38 364

14. Tauragė - 37 457

15. Telšiai - 39 483

16. Trakai - 32 552

17. Ukmergė - 33 982

18. Utena - 37 216

19. Vilkaviškio r. - 39 793

20. Vilniaus r. - 97 870

21. Alytaus m. - 51 894

22. Vilniaus m. - 665 000

23. Kauno m. - 297 294

24. Klaipėdos m. - 150 590

25. Šiaulių m. - 99 462

26. Panevėžio m. - 87 462

Viso: 2271 364

Analizė ir išvados

Pirmoji 18-os savivaldybių grupė

2023 m. pirmoje 18-os savivaldybių grupės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis gyveno (buvo registruota) 247 571 gyventojas. 2023 metais esminių pokyčių neįvyko.

**

Kalbinti demografai ir statistikai svarstė, kad paklaida tarp registruotų ir gyvenančių gali sudaryti 10 ir daugiau procentų: registruotas savivaldybėje, o pasas ir kūnas didžiuosiuose miestuose (vidinė emigracija) ar užsienio šalyse.

**

Mažose iki 20 000 gyventojų savivaldybėse pensinio amžiaus vyrai, moterys ir nepilnamečiai vidutiniškai gali sudaryti 20-40 proc. visų gyventojų.

**

Stebima, kad I grupės savivaldybėse kur kas sparčiau uždaromos (naikinamos) švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, pašto skyriai, iš bažnytkaimių (seniūnijų) iškeliamos ir vienoje vietoje centralizuojamos komunalinių paslaugų įmonės.

**

Iš I grupės savivaldybių dėl nedarbo ar menko uždarbio kasdieniam darbui į didesnes savivaldybes, didmiesčius išvažiuoja (išveža darbdaviai) didžiuma darbingo amžiaus, paklausių profesijų specialistų. Dėl to savivaldybės netenka žymios dalies mokestinių įplaukų.

**

I grupės savivaldybėse disproporcija tarp gimstančių ir mirštančių didėja kasmet. Žmogiškieji ištekliai nebeatsistato.

Dažniausiai dėl to mažas savivaldybes aplenkia nors kiek didesnės verslo, užsienio kapitalo, ES ir vyriausybės investicijos. Užsienio investicijų vienam gyventojui tenka 8-9 eurai.

Pastovesnis gyventojų skaičius stebimas tik keturiose I grupės savivaldybėse - Palangos, Neringos, Birštono, Druskininkų kurortinėse-poilsinėse vietovėse. Tačiau ir pastarųjų kurortinių savivaldybių plėtra perdėm vangi, kad bent iš tolo galėtų prilygti klestintiems ir augantiems panašaus tipo užsienio kurortams.

**

Iš kurios pusės bežiūrėtum, 18-a I grupės savivaldybių patenka (galima priskirti) į neperspektyvaus ekonominio, finansinio, socialinio, demografinio, politinio vystymo zoną.

**

18-os I grupės savivaldybių ir jų gyventojų ateitis ir likimas nežinomi.

Antroji 16-os savivaldybių grupė

2023 m. sausio 1 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis II grupės savivaldybėse gyveno (buvo registruota) 390 498 gyventojai, arba 142 927 gyventojų daugiau nei I grupės 18-oje savivaldybių. Ties tuo I ir II grupių savivaldybių skirtybė ir apsiriboja. 2023 metais gyventojų skaičius mažai kito.

**

16-a II grupės savivaldybių kamuoja kasmet menkstančio ekonominio, finansinio, socialinio pajėgumo, demografinės negalios bėdos.

**

Ryškesnių ekonominio, finansinio, socialinio, žmogiškųjų išteklių neturinčias 16-ka savivaldybių taip pat aplenkia nors kiek žymesnės užsienio kapitalo, ES ir net vyriausybės investicijos.

**

II grupės paviršiuje ilgėliau išsilaikys dėka didesnio gyventojų skaičiaus.

**

II grupės 16-a savivaldybių ir jų gyventojų ateitis ir likimas nežinomi.

Gelbėjimo planų Ingridos Šimonytės vyriausybė nėra parengusi. Vyriausybė ir valdantieji politikai kliaunasi, kad visas problemas išspręs laisvosios rinkos politika. Į laisvosios rinkos reikalus vyriausybė nesikiša.

Skurdas

Didžiausias skurdo lygis stebimas 34-iose I-II grupės savivaldybėse.

2021-2022 m. valstybės kontrolė, atlikusi skurdo mažinimo auditą, konstatavo, kad Lietuva pastarąjį dešimtmetį atsidūrė tarp valstybių, kur skurstančiųjų skaičius esmingai nesikeičia, ir išlieka vienas didžiausių ES.

**

Dar 2022 m. ES komisija savo ataskaitose nurodė, kad tarp ES valstybių Lietuva pagal skurdo rizikos lygį užėmė 22-ą vietą. 2023 m. Lietuva iš 22-os vietos nepakilo.

**

Statistikos departamento suvestinės rodo, kad 586 000 arba 1 iš 5 tautiečių gyveno žemiau statistinio skurdo ribos (skurdo rizikos riba - 510 eurų per mėnesį vienam gyventojui) ir net 140 000 gyventojų atsidūrė absoliutaus skurdo (297 eurai per mėnesį vienam gyventojui) grupėje. 2023 m. kilstelėta skurdo ribos kartelė skurdo, deja, nesumažino.

**

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metais šalyje gyveno apie 3 mln. 600 tūkst. gyventojų. Tuomet prie varguolių lėkštės sėsdavo 600 tūkst. gyventojų. 2023 metais prie varguolių lėkštės, maisto banko duomenimis, sėdo 525 tūkst. gyventojų, iki neregėtų aukštumų pašokus infliacijai (24,3 proc.), pabrangus maisto produktams, socialinėms paslaugoms, vaistams, skurdo iškankintų tautiečių skaičius vėl priartėjo prie 600 000 ribos. Nors 2023 metų pabaigoje infliacija nukrito iki 3 proc. skurdo lygis nesusitraukė.

**

2023 m. Statistikos departamentas pateikė šiuos duomenis:

a) didžiausias skurdo lygis tarp vienišų asmenų - 46,8 proc.;

b) tarp vienišų vaikus auginančių - 45,2;

c) tarp pensininkų - 43,1 proc.;

d) tarp vaikų (!) iki 18 metų - 19,6 proc.

e) tarp asmenų, turinčių negalią - 37 proc.

Departamentas nurodo: pagal santykinio ir absoliutaus skurdo lygį prasčiausia situacija Lazdijų, Biržų, Šalčininkų, Šakių, Anykščių ir kitose ekonomiškai, finansiškai, socialiai, demografiškai silpnose, t.y., kaip sykis mūsų aprašytose 34-iose iš 60-ies savivaldybėse.

III-oji 26-ių savivaldybių grupė

III grupės savivaldybėse registruota daugiau kaip 2 mln. gyventojų, vien Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio miestuose - 1231 689 gyventojai.

III savivaldybių grupė

a) susiurbia didžiausias (iki 70-80 proc.) verslo, užsienio kapitalo, ES fondų ir vyriausybės investicijas;

b) pagamina ir realizuoja didžiąją dalį eksportinės produkcijos, gausiausiai papildo valstybės biudžetą. Vidutinis uždarbis 400-800 ir daugiau eurų didesnis nei 34-iose I-II grupių neperspektyvaus vystymo zonose atsidūrusiose savivaldybėse;

c) 26-ių savivaldybių grupė, didžia dalimi 34-ių I-II grupių savivaldybių sąskaita susiurbia jaunas šeimas, aukščiausios klasės specialistus, elitines mokslo, kultūros, meno, žiniasklaidos, sporto, verslo, politikos pajėgas;

d) formuoja laisvo, be įsipareigojimo savo Tėvynei ir tautai visuomeninio gyvenimo, viešos elgsenos, globalių įpročių nuostatas, apsprendžia valstybės vystymo kryptis;

f) Lietuvoje nuo Vytauto Didžiojo laikų taikingai gyveno ir sugyveno įvairių tautų žmonės: nuoširdžiai mokėsi lietuvių kalbos, priėmė tautos tradicijas, dvasines dorovines vertybes, katalikiško gyvenimo būdą kartu išsaugodami ir puoselėdami savo tautos tradicijas, ritualines apeigas, papročius, kalbą, tikybą, gyvenimo būdą;

g) III savivaldybių grupė, daugiausia didieji penki miestai 2020-2023 metais priglaudė, įskaitant Rusijos-Ukrainos karo nelaiminguosius, daugiau kaip 240 tūkst. svetimtaučių. Lietuvos miestuose, rajonų centruose vis garsiau girdėti rusiška kalba. Reikia daug pastangų, kad naujieji imigrantai netaptų savotišku lietuvybės skiedikliu.

Sostinė nutolo nuo lietuvių tautos

Liberalių politinių jėgų užvaldytas Vilnius Europai ir pasauliui apsiskelbė esantis didžiausias žemėje „G" taškas. Stambulo konvencijos, vienalyčių, translyčių santuokų, laisvanoriško lyčių keitimo, svetimų vaikų įsivaikinimo, narkotikų liberalizavimo, gyvenimo be įsipareigojimų valstybei ir tautai Centru.

**

Garbingo 700 metų sostinės jubiliejaus plačiai nešvenčia Lietuvos mokyklos, miesteliai, rajonų centrai, sostine nesidžiaugiama ir nesididžiuojama šeimose, pasigėrėjimo mišiomis neapaštalaujama bažnyčiose. Sostinė nutolo nuo tautos ir susvetimėjo.

Valstybė ir tauta skilo į dvi skirtingų galimybių, skirtingo vystymo greičio dalis.

Centralizuota, nuo tarybmečio užsilikusi valingo administracinio valdymo sistema, didžiulė ekonomikos, finansų, verslo investicijų mokslo, meno, kultūros, žurnalistikos, politikos elito koncentracija III grupės, o ypač penkių didžiausių miestų, savivaldybėse Lietuvą padalino į dvi skirtingo vystymosi greičio dalis: 34-ių I-II grupių savivaldybės atsidūrė ryškesnių ekonominio, finansinio, socialinio, demografinio, kultūrinio augimo perspektyvų neturinčioje zonoje, 26-ios III-ios grupės su penkiais didžiausiais šalies miestais stojo į kur kas spartesnio ekonominio, finansinio, socialinio, demografinio vystymosi kelią.

**

Į dvi skirtingo ekonominio, finansinio, socialinio, demografinio vystymosi dalis skilo (buvo suskaldyta) ir pati tauta:

I-II grupės 34-iose iš 60-ies (!) ryškesnės ateities perspektyvų neturinčiose savivaldybėse pagal Ingridos Šimonytės vyriausybės apologetus susibūrė savo tradicinėse tautiškose, krikščioniškose senienose įsipainioję ir susipainioję „vatnikai" (tarybinių laikų vatinukes tebedėvintys) „raudonosios kirmėlės", „runkeliai", „tamsybininkai", „kremliniai", šeimų sąjūdžio „lūzeriai" ir kiti didžiai apgailėtini praėjusios epochos žmogos (žmonės) ir atvirkščiai III-oje didelės visapusiško augimo perspektyvų savivaldybėse susibūrė atgalios į tautos senovę nesižvalgantys, aukštąsias liberalios Briuselio ir pasaulinio globalizmo vertybes išpažįstantys ir jomis gyvenantys šiuolaikiniai bendraeuropinės federalinės valstybės kūrimo idealais tautiečiai.

**

Dabartinė valdžia ir jos samdyti apologetai skelbia, kad dviejų ekonomiškai, finansiškai, socialiai, demografiškai, kultūriškai viena nuo kitos tolstančių gyventojų grupių suklijuoti neįmanoma, o ir nereikia to daryti. 34-ios I-II grupės savivaldybės su savo „žmogomis" yra per toli nužengusios į negrįžtamą, savaiminio, laipsniško nunykimo kelią.

Gyvename totalitarinio valdymo valstybėje

Plačiau atmerkę akis, iš mąstymo stereotipų išlaisvinę protus pamatytume ir suvoktume, kad šiandienykštė valdymo sistema, daugiausia socialdemokratų, konservatorių, liberalų pastangomis yra susiurbusi ir išsaugojusi anų laikų valdymo stilių, metodus, ideologinio spaudimo dogmas. Kultūrologas, poetas, filosofas Vytautas Rubavičius: mes gyvename įsivaizduotos demokratijos šalyje.

Atgrasūs, parazitinio valdymo bruožai naujai suvešėjo po 2020 m. Seimo rinkimų, valstybės vairą perėmus probriuselinėms jėgoms.

Kitaminčių persekiojimai

Administracinis-teisinis, ideologinis, politinis kitaminčių, valdžios kritikų persekiojimas mus sugrąžino į tarybmečio laikus. Šiandien teismuose voliojasi taip vadinamų streikininkų arti 100-to bylų!

Galimiems neramumams malšinti prie Vyriausybės sukurtas specialus ginkluotas padalinys!

Didžiuma šviesiausių protų, vengdami teisinio persekiojimo, dvaro samdinių-purvasvaidininkų viešojo susidorojimo skaudžias valstybės gyvenimo aktualijas vėl ėmė atarinėti virtuvėse, slaptose artimų bičiulių susibėgimo vietose. Dalis inteligentų nuleido galvas ir palinko valdančiųjų pusėn.

**

Už sunkius politinės korupcijos nusikaltimus nuteistos Liberalų Sąjūdžio partijos vadovė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ramiai vadovauja Seimui, valstybę atstovauja tarptautinėje arenoje. KGB šaknų turinti Seimo vadovė įsitikinusi, kad didžiausia politinės korupcijos byla tėra mažas nesusipratimas... Todėl byla nesukels rimtesnių pasekmių Liberalų Sąjūdžio prestižui ir naujo Seimo rinkimams. Seimas politinės korupcijos byloje nuteistam ir įkalintam Darbo partijos veikėjui V. Gapšiui nepanaikino Seimo nario mandato!

Dėl ramybės kiek anksčiau Seimas dar 75-eriems metams įslaptino buvusių (?) KGB darbuotojų, jų rėmėjų, įskundėjų sąrašus, sukaupė savotišką atsargos fondą. Latvija ir Estija sąrašus išviešino, KGB veikėjų atsargos fondo atsisakė.

Administracinio valdymo sistema neatsako už valdymo pasekmes

Nuo tarybmečio užsilikusi, lopyta perlopyta, dažyta perdažyta valingo valdymo sistema per 33-ius nepriklausomybės metus neišsivalė nuo blato, korupcijos, politinės švogerystės - blatas, korupcija, politinė švogerystė buvo ir liko sistemos kūnas ir kraujas. Užtat sistema visiškai švariai išsivalė nuo administracinės, teisinės, politinės atsakomybės dėl prasto ekonominio, finansinio, socialinio, demografinio valdymo pasekmių! Sistema visas prasto valstybės valdymo pasekmes (bėdas), nekaltybe spindinčiom akim perkėlė... ant niekuo dėtų savo piliečių pečių! Prasto šalies valdymo našta prispaudė iš lovos nepakylančius senolius ir ką tik pasaulį išvydusius kūdikėlius!

**

Ypač sunki pasekmių našta kaip sykis smarkiausiai prislėgė 34-ių I-II grupės didesnių augmo perspektyvų neturinčių savivaldybių gyventojus. Belieka laukti, kada naujieji valdžios samdyti politrukai šimtus tūkstančių varguolių užmėtys akmenimis.

**

Šiandienykštė, nuo administracinės, teisinės, politinės atsakomybės išsivaliusi sistema, saviems leidžia praskolinti bet kurią iš 60-ies savivaldybių, į milžiniškas skolas įklampinti pačią valstybę ir tautą ir pasibaigus kadencijoms vėl iš naujo siekti partinės sąrašinės valdžios.

Saviškiais pasirūpins

Veidmainystėmis, korupcija, politine kūmyste permirkusi valingo administracinio valdymo sistema savų niekados neapleido, neapleidžia ir neapleis rytoj: premjerė I. Šimonytė parengė valstybės tarnybos pertvaros įstatymą, kuris dar prieš ateinančius Seimo rinkimus į svarbiausius tarnybos postus susodintų savus. Kad nauja valdžia kuo ilgiau buksuotų stiprios nacionalinės valstybės kūrimo darbuose.

Dvi priešingų krypčių politinės jėgos

Kad ir kaip bevartytume liežuvį, Lietuvoje teturime tik dvi savo politinių krypčių ir ideologijų nekeičiančias, korupcija nesusitepusias partijas: Valstiečių ir žaliųjų sąjungą ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją - krikščioniškų šeimų sąjungą.

**

Visos kitos daug sykių skilusios, kryptis, programas keitusios, juodosios buhalterijos, politinės korupcijos bylose įsipainiojusios ir susipainiojusios biudžeto išlaikomos parlamentinės partijos, įskaitant iš partinių pabėgėlių-subėgėlių susilipdytą Sauliaus Skvernelio politinį darinį „Vardan Lietuvos" sudaro nuo vienų prie kitų rinkimų dreifuojančių politinių plūdurų grupę. Nuo tarybmečio užsilikusi valdymo sistema visiškai patenkina jų ambicijas. Todėl sistemą pasiryžę ginti ir apginti. Valstybinės, biudžeto išlaikomos Seimo partijos sau patogią centrinio administracinio valdymo sistemą visose rinkiminėse programose žada tik šiek tiek paremontuoti, pakoreguoti, padažyti. Apie korupcija permirkusios valdymo sistemos esminius pertvarkymus nekalba ir dabartinis prezidentas.

Kur link Lietuvą veda vis dar valdžioje esanti Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai ir jų satelitai

Blaiviai mąstančiam aišku, kad šalį valdantys konservatoriai ir jų satelitai Lietuvą veda išvalstybinimo ir nutautinimo keliu. Jų tikslas: kartu su Briuselio angelais sukurti bendraeuropinę federalinę valstybę su naujos kartos, globaliai mąstančia federaline tauta.

Nacionalinės valstybės ir tautos, kaip praeities reliktai, privalo ištirpti karštame Briuselio meilės guolyje.

Kad būtų spėriau pasiektas naujos europinės tautos kūrimo tikslas Ingridos Šimonytės vyriausybė valstybės valdymo galias perleido valdžioje nesančioms, bet neišpasakytą valdymo galią įgijusioms vidaus, Briuselio ir užsienio jėgoms. Lietuva pamažu tampa Briuselio kryptimi tempiama bemotorė priekaba.

Keturių žemių Lietuva

Pati istorija, pati gamta pagal Dievo malonę Lietuvą yra padalinusi į keturias etnografiškai, kalbiškai (tarmės), savų tradicijų, papročių, įpročių, skirtingo tautiško rūbo, bet vienų lietuviškų šaknų aukštaičių, dzūkų, suvalkų, sūduvių, žemaičių žemes.

Iki mūsų dienų yra išlikęs gyvas, gan ryškus, kiekvieno etnografinio regiono noras (siekis) viešai pasididžiuoti savo krašto tradicijomis, šnekta, svetingumu, šventėmis, sodybomis, gyvenimo būdo skirtybėmis.

Ką valstybei ir tautai reikštų keturių žemių, keturių istoriškai susiklosčiusių regionų savarankiško vystymo politika

Keturių žemių, keturių savarankiškų regionų politika kiekvienam regionui suteiktų administracinę, teisinę, politinę galimybes savarankiškai spręsti kiek ir kokios aprėpties reikia turėti švietimo, sveikatos, kultūros, paslaugų įstaigų, verslo įmonių, kad būtų visiškai patenkinti įvairių socialinių grupių, įvairaus amžiaus gyventojų poreikiai. Kiekvienas regionas gali susikurti jų siekius atitinkamą savivaldybių, savarankiškų seniūnijų tinklą.

**

Keturi regionai, keturios žemės įgautų galimybę kur kas geriau ir spėriau rūpintis vietos vandenų, miškų, dirvožemio apsauga, kelių struktūra ir priežiūra. Rimti užsienio investuotojai mieliau pasitikėtų regionų valdžia, tad jų investicijos gerokai išaugtų.

**

Nauja keturių žemių, keturių savarankiškų regionų valdymo sistema panaikintų centrinės valdžios, paskirų ministerijų diktatą. Iškiltų būtinybė daugelio ministerijų paslaugų suvis atsisakyti. Gabiausi specialistai pereitų į keturių žemių, keturių regionų sistemą. Gal būt dalį ministerijų funkcijų perimtų Vyriausybės administracija. Užsienio, krašto apsaugos, vidaus reikalų ministerijos galėtų likti savo pozicijose. Tad projektuoti naujo, brangaus ministerijų komplekso neverta.

**

Nauja keturių savarankiškų žemių, keturių savarankiškų etnografinių regionų valdymo sistema pareikalaus įsteigti valstybinį-komercinį banką. Kitu atveju valdymo sistemos pertvarka taptų negalima. Visi piniginiai valstybės srautai judėtų per valstybinio banko ir jo padalinių sistemą.

**

Dabartinės vyriausybės propagandinis, biudžeto lėšomis išlaikomas ruporas LRT didžiąją dalį lėšų perleistų keturių savarankiškų regionų televizijos stotims įkurti. Persitvarkęs LRT kanalas taptų informaciniu šalies, ES, pasaulio įvykius apžvelgiančiu ir komentuojančiu kanalu.

Nauja keturių žemių, keturių regionų valdymo sistemos idėja konsoliduotų tautą, nes geriausiai atlieptų nacionalinės valstybės stiprinimo lūkesčius.

Šiandien retas gyventojas atsakytų, kur link juda mūsų valstybė, koks svarbiausias jos tikslas ir užduotis. Prezidento Gitano Nausėdos skelbtas gerovės valstybės obalsis subliuško, šalyje varguolių nesumažėjo.

Įkvepiantis Vokietijos pavyzdys

Pralaimėtas II-asis pasaulinis karas Vokietiją suskaldė į dvi - Rytų ir Vakarų dalis.

Okupacinė TSRS valdžia Rytų Vokietijoje prievarta įdiegė tarybinio modelio valdymo sistemą. Vakarų pusė pasirinko Vokietijos žemių (regionų) savarankišką, konkurencinę vystymo politiką. Rytai visą pokarį iki pat Berlyno sienos griūties, malėsi totalitarinio, valingo, bekompromisio valdymo sistemoje. Vakarų Vokietija sparčiausiai iš visų pokario Europos valstybių atkūrė savo ekonomiką, tapo aukščiausią gyvenimo lygį pasiekusia valstybe. Vokietija ir šiandien išlieka visos ES ekonomikos lokomotyvu. Daug kas juokauja, kad sukūrus bendraeuropinę federalinę ES valstybę, pirmu smuiku gros būtent Vokietija. Turėtume suvokietintą bendraeuropinę valstybę.

Apžvalgininkai pastebi, kad suvienijus Vokietiją Rytų vokiečiams gan sunkiai sekėsi adaptuotis laisvos visuomenės sąlygomis - dešimtmečiais kurta įtarumo, nepasitikėjimo Vakarais atmosfera neišsivadėjo iki šių dienų.

Lietuvoje šimtmečiais natūraliai susiklosčiusi keturių žemių, keturių etnografinių regionų sistema sufleruoja nuo tarybmečio užsilikusią, stagnuojančią, totalitarinio valdymo sistemą pertvarkyti Vokietijos 16-os žemių valdymo pavyzdžiu, atitinkamai modelį pritaikius lietuvio delnui, protui ir sielai.

**

Visuotinio nusivylimo dabartine valdžia akivaizdoje, naujo keturių žemių modelio kaip idėjos profesionalus viešas pateikimas gali (yra pajėgus) iš naujo uždegti tėvynainių širdis, suteikti vilties, palaikymo ir pritarimo Prezidento ir Seimo rinkimuose. Sėkmę lemtų ne partijos dydis, ne pustažandės, tuščios ir brangios rinkimų programos, ne milijonus kainuojanti rinkiminė reklaminė kampanija, o žmonių siekį gyventi ir dirbti kitaip atliepianti idėja.

**

Kitos valdymo sistemos kūrimo idėja pareikalaus ilgamečių pastangų, beribio pasišventimo, bet Lietuva pertvarkai įvykdyti turi daug mokslo pajėgų, būrį pasišventusių tarnauti valstybei ir tautai patriotų. Prireiks pereinamojo laikotarpio.

Prieškario Lietuvos žemių reforma iš tikro lietuvininko prelato Mykolo Krupavičiaus ir jo komandos taipogi pareikalavo daug jėgų ir laiko, teko atlaikyti milžinišką dvaro žemių parceliavimo ir išdalinimo bežemiams priešininkų spaudimą. Bet Lietuvos ūkis buvo pastatytas ant tarptautinės, pasaulinės prekybos bėgių! Anglai valgė išpraustus bekonus čepsėdami.

Seime ir vykdomojoje valdžioje esančios partijos rimtų valdymo sistemos pertvarkos idėjų neturi. Žada atlikti tik kosmetinius sistemos remonto darbus. Prezidentas Gitanas Nausėda apie rimtus valdymo sistemos pokyčius savo rinkiminėje programoje neužsimena.

Keturių žemių, keturių natūraliai susiformavusių regionų valdymo sistema pritiktų kiekvieno lietuvio, tautiečio protui, sielai ir delnui. Po ilgų klaidžiojimų verta sugrįžti Namo.

Kas bus tas, kuris pasakys: esu pasiryžęs valstybę sugrąžinti tautai!

Komentarai

Dr. Vladimiras Novosadas, sisteminių tyrimų instituto „Sinergetika" direktorius

Žmonijos istorijos (penkių tūkstančių metų) raidoje patekome ir pergyvename daugelio rezonansinių, trumpiau ar ilgiau veikiančių, kosminių, geomagnetinių, biosferinių, geopolitinių, socioekonominių ir pasaulėžiūrinių ciklų kaitą, dėl to „valdomo chaoso" pasaulio socialiniai ekonominiai procesai tapo nebevaldomi. Šiandien, Jungtinės Tautos, kaip aukščiausio lygio pasaulio valstybių politinių bendruomenių organizacija, paskelbė, kad neoliberalaus globalaus kaimo negyvybingumą pripažįsta visos Šiaurės ir Pietų, Vakarų ir Rytų valstybės, turtingesnės ir skurdesnės, bei skirtinga praeitimi pasižyminčios politinės bendruomenės.

Vladas Vaicekauskas, kaip tautinės politinės socialinės publicistikos patriarchas, visą gyvenimą pasišventęs visuomenės tarnystei, kaip Kilnus Riteris, atstovaudamas jos interesams, toliau tęsia savo kelią ir siūlo visuomenei viešajam svarstymui valstybės politinės organizacijos modelio pertvarką.

Šiandien, atsidūrus dramatiškų įvykių sūkuryje, mažoms valstybėms su monoetnine kultūra svarbu ne tik išlikti istorijoje, išsaugoti tautinį identitetą ir dvasines vertybes, bet ir užtikrinti perspektyvą ateities kartoms ir tik gyvybingas valstybės valdymo modelis yra pagrindinė išlikimo ir išsaugojimo priemonė.

2009 m. Linor Ostrom, Indianos universiteto politikos ir sociologijos mokslininkė, Nobelio Ekonomikos premijos laureatė tyrimais įrodė bendrųjų gėrybių svarbą visame pasaulyje. Keturiasdešimt metų mokslinėje praktinėje veikloje, tirdama valstybės institucijų įvairovę ir procesų dalyvių elgesį, jinai paneigė neoliberalias ekonomines teorijas, kad tik privati nuosavybė gali efektyviai naudoti ir išnaudoti išteklius bei kurti bendrąsias gėrybes. Mokslininkė įrodė, kaip vietos bendruomenės saviorganizaciniu bendradarbiavimu žymiai efektyviau naudoja išteklius ir kuria bendrąsias gėrybes.

Nuo 2013 iki 2023 m. Europos Sąjungos institucijų užsakymu atlikta daug studijų, kuriose atlikta kompleksinė analizė ir moksliniais tyrimais pagrįsta regionų plėtra teritorinio požiūrio pagrindu. Visose studijose įrodyta, kad regionų savivaldos (politinis, administracinis ir mokestinis savarankiškumas) subsidiarumo principo įtvirtinimas ir vietos bendruomenių dalyvaujamosios demokratijos mechanizmų įteisinimas yra valstybės valdymo sistemos stabilumas ir pusiausvyra krizės metu, tvarumo ir atsparumo pagrindas bei vystymosi variklis.

Dr. Antanas Kulakauskas

1. Tekste dėstomos mintys nėra visiškai naujas dalykas Lietuvoje viešojoje erdvėje ir politinėje mintyje. Publicistikos ir visuomenininkų-entuziastų susirinkimuose, kurie kartas nuo karto vyksta įvairiose vietose, taip pat ir Mokslų akademijoje ir net LR Seimo rūmuose, tokie ir panašūs klausimai keliami bei svarstomi (tiesa, dažniausiai padrikai, ne sistemiškai) jau ketvirtis amžiaus. (Žinoma, savivaldybių klasifikacija ir apskritai rašinio tekstas yra originalus autorinis darbas). Bet jų daromas poveikis Lietuvos politiniam gyvenimui menkas. Pokyčiai, jei ir vyksta, tai po nepriklausomybės atstatymo susikūrusios politinės sistemos rėmuose. Nors oficialiai ši sistema laikoma vakarietiško tipo liberalios atstovaujamosios demokratijos sistema, bet iš tikro ji tokia nėra. De facto virtusi tuo, ką rimtas analitinis politikos mokslas vadina „minkštąja" (soft) pliuralistine oligarchine sistema su deleguojamosios demokratijos elementais. Šios sistemos rėmuose iš tikro nėra galimybių užkirsti kelią vidaus grėsmėms (jau nekalbant apie išorės grėsmes), kurios kyla tautiškai savitos Lietuvos egzistencijai. Tačiau, mano galva, kol kas nėra ir reikalingų prielaidų naujai demokratinei politinei sistemai atsirasti. Tai, ką autorius laiko prielaidomis, tėra poreikis, kurį vienaip ar kitaip suvokia pavieniai Lietuvos likimui neabejingi žmonės ir nedidelės, neįtakingos jų grupelės, kad ir kaip jos save bevadintų. Kad poreikis virstų prielaida, reikalinga santykinai platų žmonių palaikymą įgijusi politinė jėga (organizacija), kuri sugebėtų politinės sistemos demokratines transformacijos (esminio atsinaujinimo) klausimus iškelti į nacionalinės politinės darbotvarkės lygmenį. O nacionalinė politinė darbotvarkė, liekant demokratinio politinio žaidimo (proceso) rėmuose, tai tokia darbotvarkė, kurią palaiko platūs ir ne vienai politinei jėgai (partijai) priklausantys ar simpatizuojantys visuomenės sluoksniai.

2. Regionalizacija gali būti svarbus Lietuvos gyvybingumo stiprinimo instrumentas ir elementas. Tačiau nemanau, kad keturių, etnografiniu pagrindu konstruojamų, regionų sistema būtų racionalus dalykas. Labai jau nevienodas būtų tokių regionų ekonominis ir kultūrinis potencialas, o Aukštaitija kaip vientisas regionas egzistuoja tik etnografų vaizduotėje ir tyrinėjimuose, o ne Aukštaitijai formaliai priskiriamoje teritorijoje gyvenančių žmonių kasdienybėje ir mentalitete. Mano galva, Lietuvai racionali būtų trijų, ES kriterijus atitinkančių regionų (Rytų Lietuva su Vilniumi; Vidurio Lietuva su Kaunu ir Vakarų Lietuva su centru Klaipėdoje), jungiančių 9 ar 10 etnografiniu (istoriniu kultūriniu) pagrindu sudarytų subregionų. Tokiai sistemai sukurti reikėtų tik šiek tiek pakoreguoti esamų apskričių ribas. Ir, žinoma, sukurti jų demokratinio valdymo mechanizmą.

3. Transformuotos, iš esmės atnaujintos demokratinės politinės sistemos modelis turėtų orientuotis į institucionalizuotą dalyvaujamąją demokratiją. O tam reikia atitinkamai pertvarkyti savivaldybių valdžios sistemą ir įstatymu apibrėžtu būdu įgalinti nacionalinės politinės darbotvarkės sudarymo, politinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesuose dalyvauti nacionaliniu mastu veikiančias, reikšmingą visuomenės dalį jungiančias interesų grupes (įvairios profesinės organizacijos ir pan.). Nes būtent jos ir tegali būti pamatinis įgalios, institucionalizuotos pilietinės visuomenės struktūrinis elementas. Be jo demokratija - tai oligarchinių ir autokratinių vėjų perpučiama, tuščiai skambančiais demokratijos lozungais apkabinėta pašiūrė - politinis statinys be pamatų.

Advokatas Jonas Ivoška

Dėmesingai ir atidžiai perskaičiau Vlado Vaicekausko (toliau tekste - Autorius) prielaidas naujai šalies valstybingumo sistemai atsirasti. Tenka pažymėti, kad Autorius neabejodamas pažymi, jog Lietuvos valstybingumo kultūrą galima pakeisti tik sisteminių pokyčių keliu. Ši sociologinė prielaida, kildinama iš visos eilės ydingų šalies valdysenos modelių, kurių kritiką Autorius pateikia vaizdinga palyginimų kalba: „...šiandienykštė valdymo sistema (...) susiurbusi ir išsaugojusi anų laikų valdymo stilių ...", „Nuo tarybmečio užsilikusi, lopyta perlopyta, dažyta perdažyta valingo valdymo sistema..." ir t.t. Toks esamos valstybingumo tikrovės vaizdas negali neįtikinti skaitytojo, kad arogancijoje įpakuota šalies valdysena yra toli nuo humanizmo principų.

Daug dėmesio Autorius paskyrė savivaldybių suskirstymo ir jų „skirtingo vystymo greičio" demografiniam klasifikavimui bei nevienodam vystymosi greičiui pagrįsti. Tokia gili statistinė analizė parodo Autoriaus požiūrio brandą į vertinamuosius reiškinius.

Negalima nepritarti Autoriaus nuomonei, kad biurokratizmu ir korupcija permirkusią valingo administracinio valdymo sistemą būtina palaipsniui pakeisti kita, valstybės ir tautos išlikimą garantuojančia demokratinio valdymo sistema. Praplėsdamas šį teiginį, noriu pabrėžti, kad mūsuose puoselėjama butaforinė demokratija turi būti pakeisti pilnaverte demokratija, grindžiama racionalia tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos derme.

Atkreipdamas Autoriaus dėmesį į tai, kad tų pačių paskatų (šalies valdymo sistemos pertvarka konstitucinės reformos keliu) vedamas esu parengęs ir išleidęs monografiją (lietuvių ir anglų kalbomis) „:Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai", kurioje tiek doktrinine forma, tiek ir normine forma (naujos LR Konstitucijos projektas) pateikta daug konkrečių priemonių dėl sisteminių šalies valdysenos pokyčių. Todėl manau, kad subendrintos mano ir Autoriaus pastangos bei idėjos paspartintų sisteminius mūsų valstybės valdymo pokyčius.

Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad Autoriaus, kaip iškilaus žurnalisto, pojūtis šalies valdymo sistemos pertvarkos poreikiui - maloni žinia mums - pilietinės visuomenės valstybingumo šalininkams. Šis publicistinis rašinys tikrai vertas platesnio aptarimo.

Valdas Vasiliauskas, teatro kritikas, žurnalistas, redaktorius

Perskaičiau ir įtikėjau. Ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų pasaulyje liberalizmas, liberalios valstybės modelis, pagal kurį viską sutvarko nematoma laisvos rinkos ranka, nepateisino į juos sudėtų vilčių, nes padalino visuomenę į laimėtojus ir nevykėlius, tarp kurių vis gilėja socialinės atskirties, ekonominės nelygybės praraja, stiprėja susvetimėjimas tarp valdančiųjų ir pilietijos.

Mane žavi, kad šis projektas gimė ne kieno nors užsakymu, ne valdžios kabinetuose ar partijų būstinėse, o iš vieno žurnalisto širdies ir proto - iš jo pilietinio nerimo dėl valstybės ir Tautos ateities, iš Lietuvos dabarties ir jos paprastų žmonių gyvenimo pažinimo. Visos reformos, patyrusios Lietuvoje nesėkmę, buvo nuleistos iš viršaus. Ši V. Vaicekausko siūloma valstybės valdymo pertvarka - iš apačios.

Kad šį balsą iš apačios išgirstų ir pabustų pačios apačios, pirmiausia pareina nuo žiniasklaidos solidarumo su kolega, ypač regioninės žiniasklaidos, kuri vysta ir vos kvėpuoja sykiu su apleista ir užmiršta Lietuvos provincija. Ir, žinoma, nuo tų projekte išskirtų į I ir II grupes 34 vegetuojančių vargingiausių mažųjų savivaldybių tarybų ir jų merų. Bet siekį decentralizuoti valstybės valdymą turėtų remti ir tos likusios 26 stipriausios savivaldybės, nes dėl Lietuvoje įsibėgėjusių nekontroliuojamų ekonominių, socialinių, demografinių ir emigracinių procesų ne viena gali artimiausiu metu prisijunti prie nuskurdusių I ar II grupių, kurių ateitis ir likimas, anot autoriaus, nežinomi, t.y. migloti, veikiau liūdni. Net didžiųjų miestų plėtrą stabdo perdėta valdžios centralizacija - po Rinkimų kodekso įsigalėjimo ir jų savivalda dar labiau apkarpyta, nes merai tapo ne politikais (!), o partijų ir politikų įkaitais.

Neabejotina, kad šie bandymai sulaužyti „nuo tarybmečio užsilikusį centralizuotą valingą administracinį valdymą" sulauks įnirtingo partokratijos pasipriešinimo. Mat, kaip rašo autorius, „valstybinės, biudžeto išlaikomos Seimo partijos sau patogią centrinio administracinio valdymo sistemą visose rinkiminėse programose žada tik šiek tiek paremontuoti, pakoreguoti, padažyti. Apie korupcija permirkusios valdymo sistemos esminius pertvarkymus nekalba ir dabartinis prezidentas".

Ar rasis tokia politinė jėga, tokie lyderiai, kurie pasiryš ne kosmetiniams valstybės pertvarkymams ir kuriais patikės jau ne kartą politikų apgauta, viskuo nusivylusi visuomenė?

Vladas yra realistas, įspėja, kad tokio masto pertvarka, pasukanti visos valstybės raidą nauja strategine linkme - ne vienos dienos ar net metų darbas. „Naujos valdymo sistemos kūrimo idėja pareikalaus ilgamečių pastangų, beribio pasišventimo, bet Lietuva pertvarkai įvykdyti turi daug mokslo pajėgų, būtį pasišventusių tarnauti valstybei ir Tautai patriotų. Prireiks pereinamojo laikotarpio".

Bet Lietuvos atgimimas, atsinaujinimas ir išsigelbėjimas gali kilti tik iš apačios. Iš mūsų visų.