2 nuotr.Merai
Piliečiai renka merą, bet jo nekontroliuoja. Todėl, kad jis tampa šeimininku. Normalus meras nuolat tartųsi su rajono, miesto piliečiais. Šeimininkui tartis nebūtina!
Mero postas reikalauja profesionalių valdymo žinių ir įgūdžių, pasiaukojimo. Šeimininkui aukotis vardan ganomų piliečių gerovės nepriklauso. Dėl partinių interesų šiek tiek pasiaukoti galima. Bet už tam tikrą privilegiją, arba dėl delno pinigų. Bet tai derėtų vadinti paslauga, o ne pasiaukojimu. Šeimininkas vadovaujasi ne pasenusia dorybės samprata, o paskaičiavimais ir išskaičiavimais. Dėl to visada turi tam tikrų likučių...
Rajono, miesto šeimininkų rankose milijonai, kartais milijardai biudžeto ir ES fondų pinigų. Valdiškas turtas, partinė galia. Valdomų piliečių rankose - merų pridarytos skolos, kurias teks patiems išmokėti. Lietuva nežino nė vieno atvejo, kai už praskolintas savivaldybes merai buvo pasodinti ant kietos vienos uždaros įstaigos kėdutės. Merai už savo prasto valdymo pasekmes teisiškai neatsako. Naminis šeimininkas raunasi plaukus, valstybinis šeimininkas pasibaigus kadencijai išlydimas su už biudžeto pinigus nupirkta puošnia gėlių puokšte rankose. Jis savo pareigas atliko nieko gero šaliai ir žmonėms nepalikęs.
Ministrai
Savivaldybių šeimininkus retkarčiais sunervina piketuotojai, pasitaikė atvejų, kad atlapoja duris ir paprašo išeiti tetulytei Juzefai malkų skaldyti. Ministrai yra taipogi judinami, bet malkų skaldyti nesiunčiami. Nebent tuo atveju, jei kuo nors šeimininkaudamas ministerijoje neįtiko premjerui ar prezidentui.
Ministras valdo gan storą biudžetinę piniginę, kur brazda nemažai Briuselio fondų euriukų. Pavyzdžiui, aplinkos ministras valdo valstybės miškus, upes, ežerus, marias. Numato, ką ir už kiek kirsti, sodinti, medžioti, žvejoti, kur ir ką statyti ir t.t. Kaip visa tai aprėpsi nebūdamas tikru šeimininku. Ministras šeimininkauja - piliečiai piketuoja - jie ministrų nerenka. Ko nerenki, to ir nevaldai. Ministras, kaip šeimininkas, formuoja ir valstybės biudžetą. Kitu atveju jis tik valdytų.
Tuo tarpu jo Ekscelencija prezidentas Gitanas Nausėda biudžeto neformuoja, nevaldo valdiško turto, ES fondų. Plikas kaip tilvikas, bet valdo, atseit, valstybę! Prezidentą renka aktyviausias trečdalis tautiečių, ministrus skiria Seimas. Ministro kabinete kabo spalvotas, įstiklintas Gitano Nausėdos portretas. Ministras sėdi prezidento portretui atsukęs nugarą. Tai kuris iš jų mums svarbesnis?
Prezidentas
Mūsų ministerijos tapo skundų klausyklomis, bet reikia surengti piketus, surinkti 300 ir daugiau parašų, kad duotų vienokį ar kitokį išrišimą. Būriai valdininkų tarnauja stabui, o ne tautai. Atvykti į pagalbą reikia prašyti kaip išmaldos prie bažnyčios šventoriaus.
Bet atsuko nugarą (švelninu - nusigręžė) ir prezidentas: jis, trečdalio tautos išrinktasis, 186 000 „Nemuno aušros" rinkėjams pareiškė, kad Seime neleis turėti savų ministrų! Ir neleido! Tautos referendume priimta Konstitucija tokios teisės prezidentui nesuteikė.
***
Stojimo į ES sutartis pripažįsta ES teisės viršenybę.
Prezidentas sau viršenybę suteikė be jokių sutarčių ir dekretų su savo rinkėjais. Ponas prezidentas, neatsiklausęs tautos, Briuseliui ir Vašingtonui paskelbė žinią, kad mažutė Lietuva, kasdien prie labdaros lėkštės susodindama arti 600 000 savo vargetų, Lietuvos ir ES saugumui skiria 6 proc. metinio BVP biudžeto!
Ponas prezidentas, neatsiklausęs tautos, 0,25 proc. BVP skyrė kovojančiai Ukrainai. Tarsi milijonai milijonų tupėtų jo asmeninėje piniginėje.
Ponas prezidentas kelis kartus per mėnesį lyg koks pirtininkas vanoja Remigijų Žemaitaitį, kad sulaužė konstitucinę priesaiką, nesuvaldo savo liežuvio, įžeidinėja savus ir svetimus, jei nesiliaus, grasina prokuratūra ir teismais.
Kaip amžiumi vyresnis pilietis pakuždėsiu į ausį jaunesniam piliečiui: nedaug trūksta, kad be paliovos žemindamas 186 000 „Nemuno aušros" rinkėjų ir jų lyderį į prezidento rūmų aikštę prisikviestume 50 000, o gal ir daugiau „Nemuno aušros" patriotų. Šitiek prie labdaros lėkščių tikrai nesusodinsite.
***
Užtektų pasamdyti rimtą, solidžią apklausų agentūrą, kad ta vienu metu apklaustų po 1500 aukštaičių, žemaičių, dzūkų, sūduvių, ar jie pritaria tokiai prezidento viršenybės politikai. Rezultatai parodytų, ar prezidentas nepasiklydo savo kieme. Gali atsitikti taip, kad, pasibaigus kadencijai, prezidentas tautos atmintyje gali likti su gan prasta reputacija.
