Zenonas BUIVYDAS: Kodėl įstatymai tarnauja ne šalies ūkio interesams, o verslo išbandymams?

Ypač, metai iš metų tai paliečia transporto sektorių. Kur nuolat kalbama apie vežėjų veiklai trukdančias kvotas, nustatytas vilkikų vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimui. Arba apie neteisėtą profesionalių, tarptautinę kvalifikaciją turinčių tolimųjų reisų vairuotojų „nuomą" užsienio šalims.

Įdomu tai, kad šalyje gana dažnai išgirstame apie nedarbo augimą, bet tuo pačiu metu ir imigracijos veržlumą, atvykėliams užimant mūsų rinkoje naujas ir anksčiau sukurtas darbo vietas.

Kita vertus, Lietuva tapo Vakarietiška ir finansiškai stiprėjančia valstybe. Vidutinis atlyginimas šiuo metu pasiekė 2 tūkstančių eurų neatskaičius mokesčių per mėnesį. Pagal minimalų darbo atlygį, Lietuva įeina į pirmą pasaulio 20-uką. Nepaneigsi, tokia statistika - labai patraukli tolimųjų šalių piliečiams.

Visgi... kai matai kirpėją iš Irako ar Afganistano, automatiškai savęs paklausi - nejaugi mūsų mokyklos nebesugeba paruošti net šios srities specialistų?

Verta pabrėžti, kad ES teisinis reguliavimas pirmiausia orientuojamas į valstybių - narių piliečių įdarbinimą ir tik, nesant pasirinkimui, kviečiami ne ES, o trečiųjų šalių piliečiai.

Trečiųjų šalių piliečiai ypač aktualūs transporto sektoriui, kai Lietuvoje vilkikų vairuotojų trūksta dešimtimis, o visoje Europoje šimtais tūkstančių. Visgi šiuo atveju patiriami labai skaudūs dūriai, kai apsukrūs ir nesąžiningi Lietuvos verslininkai pasinaudoja įstatymų spragomis, kurių ištaisymu iki šiol valstybė nepasirūpino.

Pavyzdžiui, viena opiausių problemų, kuri pastaraisiais metais nuolat aštrėja, yra įdarbinimo įmonių, kurias vežėjai vadina „pašto dėžutėmis", veikla. Jos net neturėdamos savo transporto priemonių ne tik prisikviečia dirbti profesionalius tarptautinę kvalifikaciją turinčius tolimųjų reisų vairuotojus, bet juos „nuomoja" užsienio šalims.

Taip formuojasi keista situacija - tolimųjų reisų vilkikų vairuotojai, kurie turėtų dirbti Lietuvoje ir mūsų šalies vežėjų įmonėse, nė dienos nedirba čia, o perveža krovinius kitose ES šalyse su jose registruotais sunkvežimiais. Kvotos, kurios svarbios legaliai trečiųjų šalių piliečius įdarbinti norintiems vežėjams tirpsta...

Remiantis migracijos departamento duomenimis, šiuo metu paslaugų sektoriuje yra likę maždaug 7 tūkst. kvotų. Tačiau prognozuojama, jog artimiausiu metu kvota bus išnaudota, kadangi dabar nagrinėjami daugiau kaip 9 tūkst. užsieniečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu.

2022 m. paslaugų sektoriui buvo skirta 16 000 kvotų, jos baigėsi rugpjūčio pabaigoje. 2021 m. buvo skirta 11 600 kvotų, o jos baigėsi jau gegužę.

Kvotų ir „pašto dėžučių" klausimams spręsti buvo inicijuoti tarpinstituciniai pasitarimai. Dialogai vyksta ir turime vilčių, kad problemas bent iš dalies pavyks išspręsti. Visgi drąsiai galima sakyti, kad vien pasitarimų nepakanka. Viskas prasideda nuo požiūrio į problemų visumą.

Kokia smulkmė tas požiūris! Deja, bet būtent jis ir lemia ekonominę politiką - per įstatymus suformuoja naują „skaičių diktatūrą", pavyzdžiui, kvotas visame pasaulyje trūkstamos profesijos atstovams - tarptautinę kvalifikaciją turintiems tolimųjų reisų vairuotojams.

Tenka pripažinti skaudžią tiesą - kvotos, vežėjų vertinimu, nepadeda, o netgi kenkia sklandžiam šalies transporto sektoriaus darbui.

Ironiška, bet, panašu, kad dabartinės Vyriausybės „sakramentalinė" sąvoka - komunikavimas.

Komunikuoti, žinoma, yra gerai, bet tai nepakeičia nei pastangų darbe, nei pačios politikos. Be darbinių pastangų tai nieko nereiškia. Komunikacija - efektyvi sprinte, bet beviltiška maratone. Galbūt todėl ir turime „švytuoklines" Vyriausybes kas ketverius metus.

Rezultatyvus valdymas - ne loterija, o talentas ir darbas. Tad yra du dalykai, kurie galėtų pagerinti padėtį Lietuvos darbo rinkoje.

Pirma, tai diferenciacija, priimant užsieniečius į skirtingas ūkio šakas. Antra, integralus požiūris ir atitinkamai „surežisuoti bei sudiriguoti" veiksmai užsieniečių įdarbinimo klausimais. „Kairė privalo žinoti, ką daro dešinė".

Na ir pabaigai - filosofija yra menas gyventi, o politika - menas valdyti. Verslas - menas valdytis, nepasiklystant įstatymų ir interesų džiunglėse.