Zigmas VAIŠVILA: „Demokratine“ Lietuva, ar elgsimės išmintingai?

Europos koalicija už karo Ukrainoje tęsimą nesilipdo. Ir karius ten siųstų, jei JAV pridengtų. Žlunga ir Europos Komisijos (EK) biurokratų, kuriuos ignoruoja D. Trampo vadovaujamos JAV, pastangos išlikti svarbiais - nepavyksta nei pinigais nepadengtu 800 mlrd. eurų fondu sugundyti ES narius, nei eilinę paramą Ukrainai bei sankcijas Rusijai suderinti.

Kad Lietuva netaptų dar viena Ukraina, būtina dalykiška šaltakraujiška išmintimi grįsta diplomatija. Kol kas Lietuvos valdžioje išminties užuomazgas matome tik Ministro Pirmininko Gintauto Palucko elgesyje. Jam nelengva ne tik dėl „krašto apsaugos ministrės" Dovilės Šakalienės ir „užsienio reikalų ministro" Kęstučio Budrio bravūros, bet ir dėl VRK Lietuvos Prezidentu paskelbto Gitano Nausėdos nepaaiškinamo suradikalėjimo, blaškymosi ir neapsisprendimo, kurioje iniciatyvų pusėje jis yra, o tuo pačiu ir mus stato - JAV ar Jungtinės Karalystės su EK?

Jei G. Nausėda tikisi, kad JAV neišves savo karių iš Lietuvos, tai kaip jis gali kalbėti apie Lietuvos karių siuntimą į Ukrainą be JAV sutikimo? Be Tautos sprendimo jis negali dalinti pažadus dėl mūsų karių siuntimo, net ir gavus Seimo pritarimą. Nes tai jau yra karo ar taikos Europoje klausimas.

Š. m. kovo 17 d. dalykiškame susitikime su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais Ministras Pirmininkas G. Paluckas paaiškino, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog elektros energijos ir interneto kabelių nutraukimai Baltijos jūroje įvyko dėl išorinio poveikio. Tad kas verčia Suomijos, Estijos, Lietuvos prezidentus ir apmokamą žiniasklaidą dėl to viešai kaltinti Rusiją? Ko siekiama tokiais veiksmais? Tai - ne išmintis, bet sąmoningos provokacijos, vykdomos nežinia kieno užsakymu ar nurodymu. Keliagubų priklausomybių yra šie veikėjai?

2022 metais buvę Prancūzijos Prezidentas Fransua Olandas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešai paskelbė, kad Minsko susitarimai dėl Ukrainos buvo pasirašyti, net neplanuojant jų vykdyti! Tad kuo pasitikėti šiandien gali ne tik Ukrainos ir Rusijos žmonės, bet ir Lietuva, kurią keliagubos priklausomybės buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiogiai įvėlė į 2014 m. perversmo Ukrainoje scenarijų? Vargu, ar D. Trampo kovoje su jo vidiniais oponentais nebus bandoma šį įvykį įvertinti teisiškai ir tarptautiniu požiūriu? Juk per USAID JAV investavo 5 mlrd. USD į šį perversmą. Rusija to taip pat siekia.

Panašu, kad ir Kinija - nepamirškime jos užsienio reikalų ministerijos atstovų pareiškimų, kad nėra tarptautinių susitarimų dėl buvusių TSRS respublikų nepriklausomybės. Minint mūsų valstybės atkūrimo 35-metį, valdžia praleido tinkamą progą atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pagrindus ir teisėtumą. Net TSRS reikalavo, kad mes patys ją panaikintume. Vargšas G. Nausėda net susitikti su signatarais vengia.

Šiandien mus slegia klausimas, koks bus Lietuvos geopolitinis likimas? D. Trampo komanda jau viešai atkreipė dėmesį į bandymą susidoroti su Lietuvos dienraščiu „Respublika" dėl kitokios nuomonės skelbimo ir į Prezidento Rolando Pakso nušalinimą nuo pareigų. Tad ir mus JAV stebi, rikiuoja mums nežinomą scenarijų, faktiškai vertina mūsų valdžią. Turime elgtis labai išmintingai.

Pradėkime LRT eteryje diskusijas, kuriose dalyvautų ne tik skirtingas nuomones turintys visuomenei žinomi žmonės, bet ir vyktų valdžios bei visuomenės atstovų akistatos. Ne tik tariamos opozicijos iš Seimo atstovų. Šiandieninė mūsų valdžia bailesnė už Atgimimo metų Tarybų Lietuvos valdžią, kuri nepabūgo Sąjūdžiui suteikti „Atgimimo bangą" Lietuvos televizijos tiesioginiame eteryje. Kartkartėmis ši laida buvo stabdoma, tačiau ji buvo!

Šiandien svarbu suvokti, kaip ir kodėl atsirado Džordžo Sorošo ir USAID finansinis voratinklis, kuris pradžioje bent Lietuvoje labai padėjo valdžios marintoms bibliotekoms, pvz. įsigyti kompiuterius, prieigą prie duomenų bazių. Tačiau netruko išryškėti šio voratinklio tikslas - Vakarų siekis ekonomiškai ir politiškai perimti buvusių TSRS respublikų valdymą. Prisiminkime ištakas.

1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos TFSR Prezidentas Borisas Jelcinas, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkai Stanislavas Šuškevičius ir Leonidas Kravčiukas Baltarusijoje pasirašė Belovežo susitarimą dėl TSRS suirimo ir paskelbė apie Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukūrimą.

1991 m. gruodžio 25 d. atsistatydino TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas, 1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją nutraukti TSRS egzistavimą, nes sukurta NVS. 1991 m. gruodžio 31 d. JTO tenkino Rusijos prašymą ir pripažino Rusijos Federaciją TSRS teisių ir pareigų paveldėtoja. TSRS nustojo egzistuoti.

Veiksmų ėmėsi ir Vakarai, kurie iki 1991 m. rugpjūtyje žlugusio pučo Maskvoje rėmė M. Gorbačiovą. Nes Šaltojo karo metų pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų buvo sudėliota ne tik dėl tarpusavio susinaikinimo grėsmės branduolinio karo atveju, bet ir abipusiais ekonominiais interesais. Todėl 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva sulaukė ne Vakarų paramos ir mūsų valstybės pripažinimo, bet priekaištų dėl trukdymo M. Gorbačiovo paskelbtai pertvarkai. Rusija buvo penktoji, pripažinusi atkurtą Lietuvos valstybę, padariusi tai 1991 m. liepos 29 d., t. y. po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos. JAV tai padarė 45-oji - 1991 m. rugsėjo 2 d.

1992 m. vasario 7 d. Nyderlanduose pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos (pervadintos į Europos Bendriją) pertvarkymo į politinę valstybių sąjungą, kuriai buvo perduota bendra užsienio ir saugumo politika ir net teisingumo bei vidaus reikalai! Europos Parlamento įgaliojimai teisėkūroje ir priežiūroje buvo padidinti, nustatant bendro sprendimo procedūrą ir išplečiant bendradarbiavimo procedūros taikymo sritį. Mastrichto sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. po jos ratifikavimų. Taip buvo paruoštas teisinis instrumentas politiškai perimti buvusias TSRS respublikas ir Rytų Europos bloko (gynybinės Varšuvos sutarties) valstybes.

Mastrichto sutarties įsigaliojimo dieną D. Sorošas „Open Society Foundations" („Atviros visuomenės fondas") paskelbė straipsnį „Link naujos pasaulio tvarkos: NATO ateitis", kuriame išanalizuoti Šaltojo karo aspektai, M. Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo įvertinimas (svarbiausia - scenarijaus neturėjimas) ir tai, kad TSRS sugriuvimui, t. y. dviejų sistemų, palaikiusių pusiausvyrą pasaulyje, nebuvo pasiruošta ir Vakaruose, taip pat ir dėl Vakarų visuomenės psichologinio nepasiruošimo. Rytų pusės visuomenę D. Sorošas vertino kaip psichologiškai atsparesnę šiems revoliuciniams pasikeitimams.

D. Sorošas paskelbė jo Revoliucinių pasikeitimų teoriją, kviečiant visus susitaikyti su tuo, kas vyksta: „Mano istorijos teorija remiasi pripažinimu, kad mūsų supratimas apie pasaulį, kuriame gyvename, iš prigimties yra netobulas. Turime veikti visiškai nežinodami faktų, nes faktus sukuria mūsų sprendimai. Negali būti jokio atitikimo tarp mūsų požiūrio į pasaulį ir tikrosios reikalų padėties, nes tikroji reikalų padėtis nėra pateikta savarankiškai ir mūsų požiūris į pasaulį neturi nieko konkretaus, ką būtų galima atitikti. Todėl visada turi būti neatitikimas tarp dalyvių mąstymo ir tikrosios reikalų padėties, ir tas neatitikimas yra raktas į istorijos eigą."... "Tačiau kartais nesutapimas tarp suvokimo ir tikrovės yra labai didelis ir nerodo jokios konvergencijos tendencijos. Tokiais atvejais įvykių eiga vyksta visiškai kitaip, ir įprastos taisyklės netaikomos."

Pirmuoju tokiu ekstremaliu atveju jis nurodė Josifo Stalino laikų tarybinę sistemą, kurioje visuomenė buvo labai reguliuojama su dideliu jos sluoksnių atotrūkiu vienas nuo kito be jokios tikimybės jų suartėjimui. Antru tokiu ekstremaliu atveju D. Sorošas nurodo tarybinę visuomenę nuo 1987 m., kurioje visuomenės mąstymas nebespėjo sekti paskui įvykius. Įvyko katastrofiška dezintegracija, kurios „juodoji skylė" dar, matyt, nepasiekta.

Todėl D. Sorošas tarybinei visuomenei, t. y. vienai iš „uždarų visuomenių", pasiūlė savo „atvirą visuomenę", kaip labiau pažangią ir socialiai orientuotą. Nes būtina sutramdyti tokias tendencijas, kaip Serbijos ir Jugoslavijos Federacijos Prezidentu tapusio Slabodano Miloševičiaus, kuris, anot D. Sorošo, suprato, jog reikia persiorientuoti iš Belgrado komunistų partijos vadovo į nacionalinės valstybės idėją. Taigi, nacionalizmas trukdo stabiliai globalizmo ekonominei plėtrai. Jis apžvelgė ir Rumuniją, Vengriją, Ukrainą.

Pavojų daug, jų išvengimui, anot D. Sorošo, reikia kolektyvinio saugumo. TSRS grėsmė išnyko, tačiau tai sukūrė kolektyvinio saugumo problemą. Ką daryti? Tuo labiau, kad „Europa į sovietų žlugimą ir Vokietijos susijungimą reagavo paspartindama Europos bendrijos integraciją. Tačiau Vokietijos susivienijimas sukėlė dinamišką Europos pinigų sistemos pusiausvyros sutrikimą, o bandymas sukurti bendrą Europos užsienio politiką Jugoslavijoje buvo labai netikėtas. ... Mastrichto sutartis virto pakilimo ir nuosmukio seka, kuri dabar savaime sustiprėja neigiama kryptimi. Neįmanoma pasakyti, kiek nutols irimo procesas, tačiau jis gali nueiti daug toliau, nei tikimasi šiuo metu, nebent bus imtasi ryžtingų veiksmų jam pakeisti."

1993 m. rugsėjo 29 d. D. Sorošas "Europos dezintegracijos perspektyvose" perspėjo, kad "Jungtinės Tautos galėjo tapti veiksminga organizacija, jei jai vadovautų dvi viena su kita bendradarbiaujančios supervalstybės (O gal tai ir matome dabar vykstant tarp JAV ir Rusijos? - ZV). Jungtinės Tautos jau žlugo kaip institucija, kuri galėtų būti paskirta vadovauti JAV kariams. Dėl to NATO lieka vienintele kolektyvinio saugumo institucija, kuri nepasisekė, nes nebuvo išbandyta. NATO turi potencialą tapti naujos pasaulio tvarkos pagrindu toje pasaulio dalyje, kuriai labiausiai reikia tvarkos ir stabilumo. Tačiau tai galima padaryti tik iš naujo apibrėžus jos misiją."

Anot D. Sorošo, NATO turi ginti "atvirąją visuomenę", nes "NATO pradinė misija buvo ginti laisvąjį pasaulį nuo sovietų imperijos. Ta misija pasenusi; tačiau sovietų imperijos žlugimas paliko saugumo vakuumą, kuris gali virsti „juodąja skyle". Tai kelia kitokią grėsmę nei sovietų imperija. Tiesioginės grėsmės iš regiono NATO šalims nėra; pavojus slypi regione, ir jis susijęs tiek su sąlygomis valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių. Todėl, jei NATO apskritai turi kokią nors misiją, tai projektuoti savo galią ir įtaką regione, o misija geriausiai apibrėžiama atviros ir uždaros visuomenės požiūriu." Taigi, uždaroms nacionalinėms visuomenėms, anot D. Sorošo, reikia vidinio ar išorinio priešo.

Todėl jis teigia, kad JAV siūlomo NATO bendradarbiavimo dėl taikos nepakanka. Tereikia, kad regionai (ne valstybės! - ZV) taptų demokratiniais su atvira rinka ir visuomene: "Tam reikia asociacijos ar aljanso, kuris yra daug platesnis nei kariniai reikalai ir apima reikšmingą ekonominės pagalbos elementą. Tiek kariniai, tiek ekonominiai aljanso aspektai turi būti susiję tiek su vidaus politiniais pokyčiais valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių, nes taika ir saugumas regione, visų pirma, priklauso nuo sėkmingo perėjimo į atvirą visuomenę. Tikra partnerystė taikos labui."... "Partnerystėje taikos labui nebūtų jokių automatinių garantijų, kurios suteikė NATO įtaką. Dabartinėmis nestabiliomis sąlygomis tai būtų neįsivaizduojama. Jos pagrindinė užduotis būtų padėti pertvarkyti į atvirą visuomenę. Šiuo tikslu ji turi sutelkti dėmesį į politinius ir ekonominius pertvarkos aspektus."

Taigi, 1993 metais D. Sorošas paskelbė, kad Mastrichto sutartimi įkurta Europos Sąjunga ir NATO - dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO, kuri yra daug platesnė nei kariniai reikalai, turi kištis į valstybių vidaus politinius pokyčius ir santykius tarp valstybių! Įsiminkime šią „priedangą" neslepiamam teiginiui, kad NATO turi teisę reguliuoti valstybių gyvenimą ir likimą! Ar ne tai ir vyksta Ukrainoje, Lietuvoje?

Pirmieji D. Sorošo teorijos išbandymai - NATO karinės operacijos Jugoslavijoje: 1995 m. dviejų savaičių bombardavimai (operacija „Deliberate Force" - „Sąmoninga jėga") ir 78 dienų bombardavimai („Gailestingasis angelas" - „Merciful angel"). Be JTO mandato. 1998-1999 metais pasaulio masinės informacijos priemonės rašė, kad tarptautinės organizacijos, panaudodamos NATO, turi įsikišti į Jugoslavijos įvykius, kadangi Kosove pažeidžiamos albanų teisės. Atseit, albanai neturi autonomijos, nors šie autonomiją turėjo nuo 1946 m. Teigta, kad vykdomi etniniai albanų valymai, nors statistika skelbė, kad albanų skaičius Kosove 30 metų didėjo, o nuo 1981 m. vyko serbų iškeldinimai. Bet... Jugoslavijoje būtina įvesti vakarietišką demokratiją. Hagos karo nusikaltimų tribunole S. Miloševičius buvo apkaltintas genocidu, nuteistas, numirė.

2008 metais panašiomis klišėmis ir Kosovo nepriklausomybės pripažinimu be Jugoslavijos sprendimo pasirėmė ir Rusija, pripažinusi nuo Gruzijos atskilusias Abchaziją ir Pietų Osetiją. Išprovokavo tai JAV statytinis Michailas Saakašvilis, ką patvirtino ir ESBO tyrimas. Juk ir D. Sorošo teorijoje analizuojamas J. Stalinas buvo pasakęs sparnuotą mintį, kurią galima perskaityti ir su šypsena, ir rimtai: „Aš visada galvojau, kad demokratija - tai liaudies valdžia, tačiau štai draugas Ruzveltas man maloniai paaiškino, kad tai demokratijai - tai Amerikos liaudies valdžia."

Taigi, „demokratine" Lietuva, ar elgsimės išmintingai ir demokratiškai?