Zigmas VAIŠVILA: Karas ar taika?

Apgailėtinai besiblaškanti Europos Sąjungos užsienio reikalų „tvarkytoja" Kaja Kallas, išskrisdama į JAV susitikti su valstybės sekretoriumi Marko Rubio, korespondentams iš inercijos leptelėjo apie „Kremliaus naratyvus" JAV administracijoje ir teko grįžti su M. Rubio nesusitikus. Gerai, kad bent mūsų pagrindinis „gynėjas" Andrius Kubilius kol kas tyli. Antraip tektų manyti, kad šiame sudėtingame laikotarpyje į šias atsakingas euro komisarų pareigas Baltijos šalių atstovai pakišti sąmoningai. Bus kam kaltę suversti.

D. Trampo administracijos ignoruojama Europos Komisija ir jos komisarus skiriantieji turi suktis sparčiai. JAV Kongrese jau įregistruotas įstatymo projektas dėl 174 mlrd. USD JAV paramos Ukrainai dingimo. Todėl į šios didžiųjų galių kovos, kurią reprezentuoja JAV ir ES, kinkinį įkinkytam Vladimirui Zelenskiui š. m. vasario 28 d. JAV Prezidento Ovaliniame kabinete teko suvaidinti svarbų vaidmenį. Dėl jam nurodinėjančių, bet ne dėl Ukrainos žmonių, kurie moka šiurpią kainą už šį globalistinį eksperimentą jų žemėje. Nes iš esmės, tai ne kova už Ukrainą, bet už Europą užvaldžiusiųjų statytinių išlikimą, už bandymą šį eksperimentą išplėsti. Ir mūsų, ir Ukrainos, ir Rusijos, ir Gruzijos, ir Armėnijos, ir... sąskaita. Turkija jau 20 metų yra kandidatė į ES narius!

Ar būsime ir mes įtraukti į šį spektaklį? Gitanas Nausėda, komentuodamas V. Zelenskio ir D. Trampo susitikimą, leptelėjo, kad reikia susirūpinti, jog sprendimai dėl ES saugumo vis dar priimami bendru sprendimu. Nepamiršo Lietuvos Prezidento vaidmenį neteisėtai vaidinantis G. Nausėda 2023 m. pabaigoje Europos Parlamente pradėto ES federalizavimo. Ar jam rūpi mūsų nuomonė, ar ir vėl, kaip buvo su tariamu Lietuvos stojimu į ES, mūsų nuomonės nebus klausiama?

D. Trampas V. Zelenskio paklausė, ar šis supranta, kad žaidžia trečiąjį pasaulinį karą? Atsakymo neišgirdome. O antras frontas įsisiūbuoja - vasario 27 d. JAV žurnalistams įteikti įžymybių, viešėjusių seksualinio nusikaltėlio Džefrio Epšteino saloje Mergelių salose, pirmieji sąrašai.

JAV Generalinė prokurorė Pem Bondi tai anonsavo amerikiečių „Newsweek" leidiniui: „Dabar jis guli ant mano stalo, kad jį peržiūrėčiau. Tai buvo prezidento D. Trampo nurodymas".

Tad viešinamas ne tik JAV Prezidento Džono Kenedžio nužudymas 1963 metais.

JAV senatorių grupė įregistravo įstatymo projektą dėl JAV išstojimo iš JTO, kuriame numatomas ir ribojimas JAV dalyvauti tarptautinėse karinėse operacijose. Elonas Maskas X poste paskelbė pritarimą JAV išėjimui iš NATO. Pabandykime suvokti, kokią sistemą išbalansuoti pradėjo nauja JAV administracija. Nepamirškime ir JAV valstybės skolos, artėjančios prie 36 trln. USD (visų pasaulio šalių skola - per 100 trln. USD). Suprantama, kad JAV nebenori mokėti už visus.

Londone be trijų Baltijos „tigrų" (žinokite savo vietą, „partneriai") vėl paskubomis susirinkusios Europos viršūnėlės turės apsispręsti - ar Europa renkasi karą Europoje (kuriame vargu ar kam pavyks išvengti dalyvavimo), ar taiką, t. y. ne JAV, o Europa siūlo karą Ukrainoje (beje, ir Rusijoje) baigti taikiai. Tačiau tam labai trukdo ne tik būtinumas vieningai tarpusavyje susitarti, kad teks derėtis su Rusija, bet ir baimė, kad nekompetentinga euro komisarų rinktinė nereikalinga.

Ir vėl istoriškai atsigręžiama į Londoną. Siūlau pažiūrėti BBC filmą apie I pasaulinio karo išvakares - kaip diplomatiškai Didžioji Britanija sukurstė Europos šalis karui, kaip jai pavyko į karą įtraukti kariavimui nepasiruošusią Rusiją. Kai Rusija 2017 metų karinei kampanijai galų gale pasiruošė (prisigamino artilerijos pabūklų ir sviedinių), teko eksportuoti į Rusiją bolševikinę revoliuciją. Antro pasaulinio karo metais Londonas vėl gi manevravo, kad hitlerinę Vokietiją nukreipti prieš Tarybų Sąjungą. Dvišalės saugumo sutartys neveikė - vieni kitus pardavinėjo, apgavinėjo. Ar po Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lenkiją Didžioji Britanija padėjo Lenkijai gintis?

Tačiau Lietuva visapusiškai gelbėjo užpultos Lenkijos žmonėms, juos priglausdama, internuodama ir išlaikydama lenkų kariškius, Lietuvos konsulatui Lenkijos okupuotoje mūsų sostinėje Vilniuje dieną naktį išdavinėjant Lietuvos vizas. Nežiūrint į tai, kad 1938 metais Tautų Sąjunga Lietuvą privertė atnaujinti po Vilniaus okupacijos nutrauktus diplomatinius santykius - atnaujinti ambasados Varšuvoje darbą, atidaryti konsulatą Lenkijos okupuotoje Lietuvos sostinėje Vilniuje.

Situacija savotiškai primena 1936 - 1939 m. Ispanijos pilietinį karą. Generolo Francisko Franko vadovaujamus pučistus (nacionalistus) atvirai rėmė Vokietija ir Italija, o išrinktą Antrosios Ispanijos respublikos Vyriausybę ir ją remiančius partizanus respublikonus (raudonuosius) rėmė Tarybų Sąjunga. Prancūzija ir Didžioji Britanija tiesiogiai kare nedalyvavo, bet leido Tarptautinėms brigadoms kovoti respublikonų pusėje. Karą laimėjusio F. Franko diktatūra truko iki 1975 m., po ko valdymas taikiai buvo perduotas parlamentui. Kritusiųjų slėnyje prie Madrido kartu sulaidoti ir vienos, ir kitos pusės 33 tūkstančiai žuvusių ispanų.

D. Trampas sako gana Ukrainoje žūti milijonui ar daugiau karių. Tikslių skaičių niekas neskelbia. Tad kodėl nesikalbėti dėl taikos? O gal bravūriški „didvyriai" nori sustumti į draugę dvi didžiausias branduolinį ginklą turinčias valstybes - JAV ir Rusiją? Kariauti su jomis abiem?

Kalbėkite, „didvyriai", savo, bet ne mūsų vardu. Lietuvos valdžia tyli, kad ir išgarsintai Vokietijos brigadai Lietuvoje lėšų trūksta, viliasi jas gauti iš ES. Nusileiskime visi ant žemės ir pradėkime kalbėtis, visų pirma, tarpusavyje. Negi nematome, kaip naudojamasi mūsų dirbtiniu suskaldymu?

D. Trampas įvardino tai, apie ką mūsų viešoje erdvėje buvo „nekorektiška" kalbėti ir kas vadinta Kremliaus naratyvu - karo Ukrainoje priežastis yra NATO plėtra link Rusijos, kuri atvirai ir ne kartą viešai perspėjinėjo, kad ji to netoleruos. Pabandžiau susigaudyti šio reiškinio ištakose - 1990 m. rugsėjo 12 d. Maskvoje pasirašytoje VFR, VDR, TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sutartyje „Du plius Keturi" dėl Vokietijos suvienijimo (prieš tai 1990 m. rugpjūčio 31 d. pasirašyta VFR ir VDR sutartis dėl Vokietijos sąjungos sukūrimo - Suvienijimo sutartis).

Tai sutartis, kurios sudarymui ilgai priešinosi Didžioji Britanija (Ministrė Pirmininkė Margaret Tetčer) ir Prancūzija (Prezidentas Fransua Miteranas). Šios sutarties bijojo ir Lenkija dėl po antrojo pasaulinio karo prie jos teritorijos prijungtų Vokietijos žemių (tai buvo išspręsta 1990 m. rugsėjo 24 d. Lenkijos ir Vokietijos sutartimi, fiksuojant tarpusavio sienų neliečiamumą). Pagal šią sutartį suvienyta Vokietija įsipareigojo, kad „Bet kokie veiksmai, galintys ir siekiantys pažeisti taiką tarp tautų, ypač pasiruošimas puolamajam karui, yra antikonstituciniai ir baudžiami. Vokietija niekada nenaudos ginklo, kurį turi, kitaip kaip pagal Konstituciją ir JTO Įstatus." (2 straipsnis); „Vokietija patvirtina savo atsisakymą gaminti, turėti ir naudotis branduoliniu, biologiniu ir cheminiu ginklu. ...

Vokietija taip pat laikysis įsipareigojimų pagal 1968 m. birželio 1 d. Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo." Vokietijos ginkluotosios pajėgos sumažinamos iki 345000 karių, joms taikomos sutarčių dėl įprastos ginkluotės sąlygos. (3 straipsnis); Po tarybinės kariuomenės išvedimo iš Rytų Vokietijos joje gali būti dislokuoti ir Vokietijos kariuomenės daliniai, perduoti karinių sąjungininkų daliniams, tačiau be branduolinio ginklo ir jo nešėjų. Šioje teritorijoje nedislokuojama nauja ginkluotė. (5 straipsnis).

Ar Prancūzija, prakalbusi apie savo branduolinio ginklo dislokavimą kitose Europos šalyse, nežino savo pasirašytos šios sutarties?

1997 m. gegužę pasirašyta Rusijos ir NATO sutartis, kurioje NATO pareiškė, kad neturi ketinimų dislokuoti branduolinį ginklą naujų NATO narių teritorijose. Tuo metu naujomis narėmis buvo tapusios Lenkija, Čekija ir Vengrija.

2024-03-03 d. net TV3.lt paskelbė, kad Didžiosios Britanijos archyve 2022-ųjų pradžioje aptiktas 1991 m. kovą vykusio JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų susitikimo protokolas, kuriame paaiškinta, kodėl Lenkijai ir kitiems negalima siūlyti narystės NATO, nes tuomet šalių atstovai, įskaitant tuometinį Vokietijos kanclerį Helmutą Kolį ir užsienio reikalų ministrą Hansą Dietrichą Genšerį, tarėsi tarpusavyje, kad tuometiniame kontekste NATO „Du plius keturi" derybose mes aiškiai leidome suprasti, kad neplėsime NATO už Elbės ribų."

Tad klausimas dėl NATO plėtros nėra toks paprastas ir vienareikšmiškas. Manau, kad sutartį „Du plius Keturi" pasirašiusios valstybės turi daug daugiau informacijos ir turi apie ką pasišnekėti tarpusavyje. Matome, kad JAV ir Rusija pradėjo ir apie tai kalbėtis. Norėtųsi, kad tai vėl taptų, visų pirma, jų tarpusavio derybų klausimu. Bet ne santykių aiškinimusi kariniais veiksmais Ukrainoje ar Lenkijoje, Rumunijoje, Lietuvoje.

Karų Europoje mylėtojams priminsiu, kad Napoleono Prancūzijai 1806 metais žaibiškai okupavus Prūsiją, šios Karalius su dvaru ir Vyriausybe pabėgo į Rytprūsius, kuriuos gynė sąjungininkės IV antiprancūziškoje koalicijoje. Tačiau Napoleonui užėmus Lenkiją, tik Rusijos kariuomenė 1807 m. vasario 7-8 d. mūšyje prie Prūsų Yluvos sustabdė Prancūzijos kariuomenę. 1807 m. birželio 14 d. Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Tačiau imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I sutarė dėl taikos - 1807 m. liepos 7 d. imperatoriams susitikus ant plausto Nemuno upėje, buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis, prie kurios buvo priversta prisidėti ir Prūsija. Jei norėjo išlikti.

Karštas galvas kviečiu apsiraminti. Paraginkime 2+4 sutartį pasirašiusias valstybes ramiai pasikalbėti. O mes apsiraminimui paskaitykime pasaulyje pripažįstamą ir garbinamą literatūros šedevrą - Levo Tolstojaus „Karas ir taika".

Tai ne tiek karinių veiksmų aprašymas, kiek epinis ir filosofinis pasakojimas apie XIX a. Rusiją per sudėtingą meilės trikampį, kuris pagrindinius veikėjus po to, kai Napoleono armija, patiesusi ant menčių beveik visą Europą ir pažeidusi Tilžės sutartį, įsiveržia į Rusiją, įsuka į kautynių karštį, paveikia jų žmogiškas dramas ir atskleidžia kančią, gyvenimo ir mirties, meilės ir praradimo, dvasingumo ir nevilties klausimus.

Kol įsibėgėsite skaityti (vien tuometinės aplinkos aprašymui perskaityti reikės kantrybės) ir perskaitysite visus 4 romano tomus, tikiuosi, į viską pažiūrėsite kitomis akimis.

Labiau pasvertai, be bravūros ir žmogiškai.