Zigmas VAIŠVILA: Kovo 11-oji ir „Fuck the EU“

Liaupsiname ar keikiame Donaldą Trampą. Daugiausia dėl Ukrainos. Tačiau jis - ne Ukrainos ir ne Lietuvos, o JAV Prezidentas. Kodėl tie, kurie piktinasi D. Trampo veiksmais siekiant taikos Ukrainoje, nesipiktino Džo Baideno ir ankstesnių JAV administracijų veiksmais?

Kiek kartų žadėta priimti Ukrainą į NATO, ir tai nepadaryta? Karinė parama dozuota kaip gydytojo, palaikančio ligonio būklę komoje - nei numarinamas, nei pagydomas. Kodėl? Kodėl šiuo pretekstu pumpuoti milijardai? Formaliai - į Ukrainą, o kur iš tikrųjų? Ir Europos „lyderiai" elgiasi panašiai, rungdamiesi dėl Ukrainos dalybų.

2014 m. sausio 26 d. JAV Valstybės sekretoriaus padėjėja Viktorija Nuland, po Maidano perversmo kalbėdama apie Ukrainos Vyriausybės sudėtį, JAV ambasadoriui Ukrainoje Džefriui Piatui pasakė JAV požiūrį į Europos Sąjungą ir jos "svarbą": "Fuck the EU". D. Piatas pritarė: "exactly". Europos Komisija neišdrįso komentuoti šio paviešinto pokalbio - „privatus" pokalbis... Ir Ukrainos Vyriausybė sudaroma „privačiai"...

Manau, kad D. Trampu piktinamasi, jis vadinamas „prorusišku", nes JAV šį karą pavadino teisingu vardu - branduolinį ginklą turinčių Rusijos ir JAV proksi karu Ukrainoje (valstybės sekretorius Marko Rubio). Kaip ir pasakė tiesą, kad lytys yra dvi. Pykstama, nes nauja JAV valdžia paskelbė, kad šiam perversmui Ukrainoje įvykdyti per USAID išleisti 5 mlrd. USD.

Respublikonai JAV Kongrese įregistravo įstatymo projektą dėl išsiaiškinimo, kur dingo 174 mlrd. USD JAV paramos Ukrainai. O jei bus įvardintas ir mūsų valstybės „valdovas" Vytautas Landsbergis dėl „istorinės" kalbos Kijeve: „Sozdadim Maidan po vsei Ukraine!", ar atskleistos USAID finansuotos Lietuvos ir Ukrainos „žiniasklaidos" priemonės, mums ir Ukrainos žmonėms sekusios pasakas ir apie šį perversmą Ukrainoje?

Ar bus atskleista, jog Sausio 13-osios memoriale eksponuotos Maidane žuvusiųjų šimtinės pusė žuvo Maidano aikštėje, o kita pusė buvo suvežta iš kitų Ukrainos vietų? Vykstant teismo posėdžiams, apie tai Ukrainos TV ir youtube kanaluose jau senai pasakojo aukų šeimų nariai, advokatai. Būtina kalbėti apie Maidano perversmo aukų nepagrįstą gretinimą su Sausio 13-osios aukomis Vilniuje.

Lyginami skirtingi dalykai - JAV ir ES perversmo Ukrainoje aukos lyginamos su TSRS bandymo įvykdyti perversmą Lietuvoje 1991 m. sausyje aukomis. Lietuva nepriklausomybę gynė nuo TSRS, o į Ukrainos nepriklausomybę kėsinosi ir Vakarai. Ukraina neišduoda Lietuvai Sausio 13-osios bylos kaltinamojo TSRS vidaus kariuomenės 42-os divizijos, kuri buvo dislokuota Vilniuje, vado generolo Aleksandro Žitnikovo. Jei Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gerbia Sausio 13-osios aukas, ji privalo atsisakyti už 2014 metų veiklą jai suteikto Ukrainos Metų žmogaus vardo. Nes priėmė šį apdovanojimą, nereikalavusi iš Ukrainos A. Žitnikovo.

Štai ir atsiskleidžia istorinė 1990 m. kovo 11-osios esmė, svarba ir teisiniai Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pagrindai. Mus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatus, žmonių išrinktus 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatais, ne tik Michailas Gorbačiovas gąsdino neskelbti Lietuvos nepriklausomybės, bet ir JAV Prezidentas Džordžas Herbertas Bušas, Didžiosios Britanijos Ministrė Pirmininkė Margaret Tetčer, Vokietijos kancleris Helmutas Kolis...

1990 m. gegužės 25 d. Prancūzijos Prezidentas Fransua Miteranas M. Gorbačiovui aiškino, kad D. H. Bušas patiria JAV Senato ir visuomenės spaudimą: „Prancūzijos prezidentas neatmeta galimybės, kad JAV gali ir įsikišti į Baltijos šalių ir TSRS konfliktą: „O apskritai pasakysiu - jeigu Pabaltijo bei Lietuvos konfliktas susidės su Vokietijos bei NATO konfliktu, ateinantis rugpjūtis bus karštas."

1990 m. kovo 7 d. JAV ambasadorius Maskvoje Džekas Metlokas, pakvietęs mus pokalbiui (vyko Egidijus Bičkauskas, V. Landsbergis, Mečys Laurinkus, Romualdas Ozolas), atsisakė priimti. Kad netrukdytume M. Gorbačiovo paskelbtam Persitvarkymui Tarybų Sąjungoje. 1990 m. kovo 10 d. vėlų vakarą Sąjūdžio deputatų dauguma ir būsimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis nebuvo apsisprendę, ar 1990 m. kovo 11 d. skelbti nepriklausomybės atkūrimą, ar laukti kovo 12 d. prasidedančio neeilinio III TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kurio darbotvarkėje buvo TSRS įstatymo dėl išstojimo iš TSRS svarstymas ir TSRS Prezidento rinkimai.

Tik po ilgamečio Lietuvos ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio telefoninio pokalbio su V. Landsbergiu šis apsisprendė. Į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę jis grįžo kovo 11 d. naktį apie 1.30 val. po S. Lozoraičio švento melo jam, kad JAV Valstybės departamentas pritaria Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. Šį pokalbį išprovokavo Kazimieras Motieka, prieš tai paskambinęs S. Lozoraičiui ir kreipęsis į V. Landsbergį - skambink S. Lozoraičiui.

Grįžkime į šiandieną. Kaip turi jaustis kraujyje skandinami ukrainiečiai, kuriems po savotiško Vladimiro Zelenskio pasifechtavimo su Donaldu Trampu sukilo patriotizmas (šaunuolis jų Prezidentas, „kietai" pakalbėjęs su JAV Prezidentu) ir keršto jausmas. Tačiau jie greitai pamatė ir to pasekmes. Ypač po to, kai JAV administracija įvardino šį karą esant Rusijos ir JAV proksi karu Ukrainoje - kiek metų iš jų tyčiotasi, ir dėl ko jie žūsta!? Ir tai - ne pabaiga.

D. Trampas, paskelbęs Džo Baideno veiksmus ir provokacijas prieš Rusiją, demaskavo ir Gitano Nausėdos vis kartojamą trafaretinę frazę „neišprovokuotas Rusijos karas Ukrainoje". D. Trampo pirminė pozicija dėl blogiečio D. Baideno kaltės nebuvo sąžininga, nes D. Baidenas veikė tos pačios JAV vardu. Tačiau po to, kai šis karas įvardintas kaip Rusijos ir JAV proksi karas Ukrainoje, viskas atsistoja į savo vietas. Tuo Europos šalims pasakyta: nesikiškite! Tad joms teks apsispręsti, ar ir jos kariaus Ukrainoje savo proksi karą su Rusija?

D. Trampas ir šiuo klausimu tiesmukas - jei norite, kariaukite, bet be JAV. Panašu, kad JAV ruošiasi išeiti iš šio karo. Kaip iš Vietnamo. Karingi Europos „lyderių" pareiškimai kol kas baigiasi po jų sekančiais prašymais JAV - jei pridengsite mus... Ukraina šiomis dienomis jau patiria, ką reiškia kariauti be JAV priedangos. Ir eilinis karingas Emanuelio Makrono pareiškimas yra tuščias arba provokacija.

Šie Europos veikėjų veiksmai ne tik amoralūs, bet ir pasireiškia akivaizdžiais permokėjimais už vargu ar bereikalingą karinę techniką. G. Nausėda ir jo pakišta Dovilė Šakalienė nepaaiškina, kodėl už šiuolaikiniam karui nebereikalingus ir tik po 5-10 metų pagamintus tankus Lietuva turi sumokėti 2 mlrd. eurų, kodėl vėl perkami nepasiteisinę „Boxeriai", kodėl lietuviškai divizijai sukurti planuojama išleisti 15 mlrd. eurų, nors ukrainietiškos elitinės brigados „Ana Kijevskaja" sukūrimui ir apmokymui Prancūzijos įkainiai 4 kartus mažesni? Tai nedelsiant ištirti turi ne tik Seimo Audito komitetas, bet ir STT.

Tačiau matant D. Trampo administracijos požiūrį į liberalų globalizmą ir Europos Sąjungą, kuri ignoruojama net nenaudojant nulandiško „Fuck the EU", metas susirūpinti teisiniais Lietuvos valstybės pagrindais. Visų pirma, G. Nausėda ir Ko turi įsisąmoninti, kad teisiškai nesame įstoję į ES, nes mūsų tauta nebalsavo už 2003-04-16 Aktą dėl stojimo į ES, o 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume už teisiškai niekinį sakinį „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje" balsavo ne pagal LR Konstituciją suvereniteto atidavimui būtini 75% balso teisę turėjusių piliečių, o tik 57%.

Tokį iki šiol neįveiktą barjerą į mūsų valstybės suverenitetą besikėsinantiems nustatė Tauta po 1991 m. sausio 13-osios vykusiame 1991 m. vasario 9 d. plebiscite - už nepriklausomą demokratinę respubliką balsavo 90,24% iš 84,74% dalyvavusiųjų.

Mums labai svarbios 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi". Todėl 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Tačiau 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos ir Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo būtina kuo skubiau denonsuoti. Tikiuosi, suprantama, kodėl.

11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo TSRS okupuota, ir paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą", grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

Ir nedarykime teisinės klaidos dėl Vytauto Landsbergio asmeninių ambicijų - 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė ne Atkuriamasis Seimas, egzistuojantis tik V. Landsbergio fantazijose, bet 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Sąjūdžio atstovas V. Landsbergis.

Šio paskutinio okupacinės valdžios aukščiausio organo 1990 m. kovo 11 d. priimtu Aktu Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę, prieš tai pakeitusi valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką ir valstybės herbą, valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" paskelbimo priėmė įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo".

Atsižvelgiant į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą, konstatuojant, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, 1990 m. kovo 11 d. Aktu, siekiant atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, buvo nutarta nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos, 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos galiojimą, TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo" Aukščiausioji Taryba sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą, patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kuriame nebuvo jokio valstybės vadovo. Tai ne kartą patvirtino ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kad nebuvo ir Atkuriamojo Seimo.

Ir įsisąmoninkime, kad valstybės nepriklausomybė Tautos pritarimu buvo atkurta Sąjūdžio pasirinktu taikiu keliu - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimta Rezoliucija Nr.21 „Dėl rinkimų" buvo nuspręsta tai daryti ne ginklu, bet dalyvaujant okupacinės valdžios organų rinkimuose. Baltijos kelias - akivaizdžiausias šio pasirinkimo patvirtinimas.