Zigmas VAIŠVILA: Tiems, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas

Po BRELL sistemos atsidalinimo Baltijos šalių elektros tinklas nesusijungė su Skandinavijos tinklu, nes juos jungia ne kintamos, bet vartotojų nenaudojamos nuolatinės elektros srovės jungtys Švedija - Lietuva ir dvi Estija - Suomija.

O vienintelė LitPolLink jungtis su Lenkija neužtikrina mūsų tinklui būtino sužiedinimo su Vidurio Europos tinklu. Didelės galios BRELL tinklo elektros gamybos įrenginiai liko ne mūsų pusėje, dėl ko mūsų tinklo dalies sinchronizavimas tapo sudėtingas. Tam buvo skirta didžioji investicijų į tai dalis.

Atsidūrėme rizikingoje eksperimentinėje saloje, tad nesistebėkime kainų šuoliais ar kitais netikėtumais. Skaidrumą pradėkime nuo „Igničio" akcininkų atskleidimo ir elektros energijos pirkimo ne tik iš NordPool biržos, bet ir tiesiogiai iš gamintojų. Mūsų kogeneracinės šiluminės elektrinės žiemą dirba, gamina ir elektros energiją, tačiau „rinkos" žinovai žaidžia mūsų sąskaita.

Kol mes žaidėme elektros žaidimus, JAV ir Rusija patvirtino, kad vyksta dalykiškos jų derybos dėl taikos. Ne tik dėl Ukrainos.

JAV viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas į Miuncheną atvyko su žmona ir vaikučiais, tuo nusiliberalėjusiems europiečiams parodęs, kas yra šeima - vyras ir žmona, jų vaikai.

Jis įvardino ir pagrindines grėsmes Europos šalių saugumui - masinę imigraciją ir tai, kad šalys, skelbiančios save demokratinėmis, draudžia kitą nuomonę ir žiniasklaidą, religiją, bijo rinkėjų, demokratinių rinkimų, o šios baimės vedini net naikina rinkimų rezultatus. Nes išrinkti „ne tie". Nurodė Rumunijos pavyzdį.

Įdomu, kodėl nei Vakarai, nei Rytai nepastebėjo 2024 m. rinkimų Lietuvoje? Ar dėl to, kad ir vienus, ir kitus juos tenkina Lietuvoje „išrinktieji"? Tačiau Lietuvos Prezidento rinkimai turi vykti iš naujo, nes nė vienas juose kandidatu paskelbtas dalyvis nesurinko privalomų 20000 rinkėjų parėmimo parašų - VRK patvirtino, kad „Rinkėjų puslapyje" surinkti elektroniniai parašai neatitinka įstatymo reikalavimų dėl kvalifikuoto parašo, nes nepatvirtinti sertifikuotos institucijos Registrų centro. Stebėtojai kreipėsi į Seimą.

Miuncheno saugumo konferencija patvirtino, kad JAV siekia taikos, o Europos „kariūnai" ir „kariūnės" - karo. Kurią pusę pasirinks Miunchene į JAV užsienio politikos taktą nepataikęs G. Nausėda ir jo statytiniai Dovilė Šakalienė, Kęstutis Budrys? Įvykis keičia įvykį, tad neturime laiko šių nekompetentingų veikėjų brendimui. Situacijos suvokimas ir atsakingas elgesys - akivaizdžiai ne jų gebėjimams. O jų nebeslepiami pasilupikavimo siekiai - tai ne mūsų saugumas.

Iki šiol neatsakyta į klausimą, kodėl lietuviškai divizijai sukurti ir apginkluoti nepakanka 4 mlrd. eurų Prancūzijos pavyzdžiu, o reikia net 15 mlrd. eurų „lietuvišku" pavyzdžiu?

Ar G. Nausėdai tai svarbiau už būtiną skubų atsakymą į pirmaeilį klausimą, kodėl Lietuva nesijungia prie JAV siekio karus baigti taikiai? Nes kita alternatyva - jungimasis kariauti prieš JAV nuomonę. Ar šiuos sprendimus priimsite be tautos?

Po D. D. Venso kalbos - Vladimiro Zelenskio isterija, atsisakymas pasirašyti Ukrainos sutartį su JAV, pareiškimas kariauti. O JAV paskelbė, kad Europos veikėjų prie derybų stalo dėl Ukrainos nebus - jie nekonstruktyvūs. Šie skuba tartis. Ar tai - ne tik BRELL, bet ir NATO atsidalinimas?

Mums svarbu žinoti ir tai, ką veikia šiandieninis Lietuvos VSD, kurio direktorių Darių Jauniškį š. m. vasario 16 d. G. Nausėda apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi už „ypatingus nuopelnus vystant Lietuvos žvalgybą bei kritinėse situacijose laiku priimtus ir įgyvendintus sprendimus, sustiprinusius Lietuvos Respublikos saugumą".

Jei manyti, kad VSD teikia profesionalią informaciją, tai G. Nausėdos elgesys ir nesusigaudymas - beviltiški. Ar VSD veikla - tik imitacija? Demaskuotas garbaus amžiaus Rusijos „šnipas", o kita veikla - tai LRT „tyrimai"? Nes Lietuvai katastrofiški ir užsienio reikalų ministro K. Budrio veiksmai, vaikiškumu lenkiantys Gabrieliaus Landsbergio veiklą.

Nors K. Budrys į G. Nausėdos patarėjus atėjo iš VSD direktoriaus pavaduotojo pareigų, o prieš tai 2009 - 2015 metais buvo Rusijos Federacijos valstybės paslapties Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėju žvalgybos ir gynybos klausimais, net vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais...

Š. m. vasario 7 d. G. Nausėda Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju Kryžiumi apdovanojo ir Ursulą Gertrūdą von der Leyen „už lyderystę kuriant stiprią, saugią, konkurencingą ir vieningą Europos Sąjungą bei ypač vertingą indėlį į Lietuvos energetinio saugumo ir sėkmingos integracijos į Europos Sąjungos energetikos sistemą užtikrinimą". Nei ES energetikos sistema egzistuoja, nei mes vasario 7 d. buvome kažkur integravęsi, nei apie šios neįvykusios „integracijos" sėkmę ir dabar ką galime pasakyti. Brežnevizmas, ir tiek. Iš persenusio Leonido Brežnevo visi juokėmės. Lyg ir iš nepersenusio G. Nausėdos net juoktis nesinori.

Tad Vasario 16-osios proga būtina kalbėti apie neatidėliotinus Lietuvos diplomatinius veiksmus. Visų pirma, dėl taikos Europoje ir dėl mūsų nepriklausomybės pagrindų, klaidų nekartojimo.

Tebegalioja Lietuvos su Vladimiro Lenino (Uljanovo) vadovauta Tarybų Rusija pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis, kuria Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu."

Gal ne be reikalo G. Nausėdos pasąmonė kreipėsi į V. Leniną? 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos papildomu susitarimu Lietuvai turėjo būti perduotas Vilnius, o Tarybų Rusija įteikė Lietuvai 3 mln. rublių vertės aukso lydinius. Lietuva ruošėsi įvesti litą. Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė 1920 m. rugsėjo 26 d., tačiau Lietuva savo sostinėn nepatraukė. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė. O kodėl nesusigrąžinti valstybės rezervų ir lito?

1939 m. kovo 22 d. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo. Švenčiame Klaipėdos susigrąžinimą, tačiau nedenonsuojame sutarties dėl jos atidavimo. Ko laukiame?

Minime valstybės atkūrimo 35-metį, tačiau neprisiminėme 1990 m. vasario 7 d. 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, kuriuo panaikinta Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, o TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS" paskelbtas neteisėtu ir negaliojančiu. Buvome nesuskaldyti, dėl ko ir stiprūs. Maskva net nesureagavo į šį Tarybų Lietuvos nutarimą.

„Pamiršome" ir 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą, kuriame tvirtai balsavome už savo pasirinkimą. To reikalavo mus nuo nepriklausomybės atkalbinėję Vakarai. Šį Tautos sprendimą 1991 m. vasario 11 d. įgyvendino LR Aukščiausioji Taryba, priėmusi Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės", kuris yra mūsų Konstitucijos sudėtinė dalis - Lietuvos valstybės suverenitetas gali būti atiduotas, jei tam referendume pritars ¾ visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Gal G. Nausėdos knygų kolekcijoje yra Stasio Šalkauskio ar Vydūno veikalų ne tik kolekcionavimui, bet ir skaitymui? Kad suvokti egzistencinį lietuvių tautos klausimą - išlikti galime, tik taikiai balansuodami tarp Rytų ir Vakarų. Ir nekariaudami tarpusavyje dėl pažiūrų, nenaikindami savo istorijos, kultūros.

1996 m. Marcelijus Martinaitis perspėjo, kad „Europos žmonėmis" mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemiestis, ubago vieta prie stalo. ...Štai prūsai pirmieji iš baltų „ėjo į Europą" ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime: su terbom ar su savo protu?"

1995 m. M. Martinaitis nuspėjo mūsų ateitį ir jos „didvyrius", sistemingai ir ne be USAID ar Džordžo Sorošo „paramų" naikinančius egzistencinius tautos pamatus, dvasingumą: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. ... Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai", visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė", kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. ...

Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai - tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?"