Anonimas su granitine lentele ir anonimas su kūju. Abu vienodi mulkiai

Provokacija pavyko dėl vietinės seniūnijos vangumo. Per ilgai delsė. Daug ilgiau nei pastebėjo „vandalizmą“. Nevalstybine kalba parašytą užrašą vietos administracija turėjo pamatyti per dieną. Ir valstybiškai reaguoti. Geriausiu atveju - išsiaiškinti, kas tą užrašą užsakė, sukūrė ir prie akmens pritvirtino. Ir, savaime suprantama, iškart tą užrašą nuo akmens nuimti. Dieną. Visiems matant. Ne skaldant. Ne daužant. Tiesiog nuimant. Oficialusis nuėmimo veiksmas būtų užtrukęs tik pusvalandį. Tačiau vienai incidento pusei, jei būtų išaiškinta ir nubausta, praeitų noras provokuoti kitus piliečius nevalstybinės kalbos užrašais. O kitai incidento pusei nekiltų noras naktį lentelę skaldyti. O kodėl naktį? Naktis skirta miegui. Jei žmogus jaučiasi teisus, tokius užrašus reikia dieną nuimti. Juolab kai akmuo - ne privačioje teritorijoje. O šiuo atveju vienas bailus anoniminis veiksmas išprovokavo kitą anoniminį veiksmą. Abu veiksmai vienodai kiršina piliečius.

Stulbina kas kita. Policija dabar ieškos baisiojo „vandalo“. Suskaldžiusio „kultūrą“. Kokią? Kaimo pavadinimas nėra nei kryžius, nei paminklas, nei relikvija. Vandalizmo apibrėžimas netinka. Tiktų - per karštai sureagavęs pilietis. O gal tiesiog provokatorius. Pats pakabino ir pats suskaldė. Teisininkams labiau vertėtų domėtis, kodėl iš Vilnijos krašto atkakliai nenyksta lentelės su lenkiškais gatvių pavadinimais. Kodėl ignoruojama valstybinė kalba. Jei už tokius užrašus būtų tikrai baudžiama, jei rašinėtojus persekiotų antstoliai, niekam nekiltų noras užrašu patobulinti ir Didžiosios Riešės akmenį.

Lietuvoje vieni įstatymai galioja, o kiti - ne. Štai kas baisiausia. Jei visi galiotų, praeitų noras kabinėti nelietuviškus užrašus. Nesvarbu, kokia tai būtų kalba. Vokiška, ukrainietiška ar lenkiška. Nelietuviškų užrašų kabinėjimas - irgi atvira agresija. Prieš valstybinę kalbą. Kiekvienas lenkiškas gatvės pavadinimas - tai atviras pasityčiojimas. Žinant, kad niekas nebaus. Lietuviai - per bailūs, o vietinė valdžia arba slapčia pritaria, arba nuolaidžiauja. O Didžiosios Riešės atveju nacionalinė priešprieša sukurta dirbtinai. Veikiau pademonstruotas senbuvių susierzinimas prieš naujakurių „invaziją“. 1989 m. čia gyveno tik 461 asmuo, o dabar - 2520 gyventojų. Jei žemaičiai tokiais tempais bei kiekiais apsigyventų dzūkų kaime, senbuviai dzūkai galbūt irgi ne visada meiliai priimtų naujokus. Nes net vaikai įtariai stebi naujoką darželyje.

Kaimo bendruomenė siūlo nuskaldytą užrašą pakeisti kaimo herbu ar angelu. Būtų politiškai saugiau. Nes dangiškosios būtybės nepavadinsi nei lietuviu, nei lenku, nei totoriu ir t.t. Bet angelai bei herbai irgi provokuoja. Ne nacionaliniu, bet heraldiniu, religiniu ar tiesiog chuliganiškuoju pagrindu. Neprovokuoja tik įstatymas. Kai jo laikomasi. Kai jis vienodai traktuojamas.