Egipte - sniegas. JAV - sibiriniai šalčiai. Didžiojoje Britanijoje - liūtys bei audros. Lietuvoje - sausis su pražydusiomis snieguolėmis bei dygstančiais grybais. Kas atsitiko gamtai?
Kol kas dar žmonija naiviai įsivaizduoja esanti gamtos valdovė. Todėl kerta Amazonės džiungles, nors jos - gamtos plaučiai. Todėl bent kasmet išleidžia į vandenynus prakiurusių tankerių ar avariją patyrusių gręžinių naftą. Kasmet pasistengia, kad apnuodyti, orientaciją praradę banginiai masiškai užplauktų ant seklumų. Kasmet mazuto teršaluose išmurkdo tūkstančius vandens paukščių. Ir dusina žemę neirstančiu plastiku.
Pasaulis tiek vartoja, degina elektrą, gręžia, knisasi, siurbia, tarsi tai būtų paskutinė puota maro metu. Tarsi būtent ši XXI a. karta yra pašaukta galutinai išknisti, išsiurbti visus išteklius. Taip užteršti, išbalansuoti gamtą, kad ji išsigimtų. Tiek pakelti vandenynų lygį, kad vanduo paskandintų kai kurias Ramiojo, Atlanto vandenynų salas. Ir žmonės lauktų atplaukiant Nojaus laivo.
Klimatologai, perspėjantys apie šiltnamio efektą, klimato atšilimą, konferencijose ragina sumažinti oro taršą. Bet ar yra pasaulinės politinės ar tiesiog žmogiškosios valios tą taršą mažinti? Kokios nors Polinezijos salelės gyventojai, jau jaučiantys, kad tuoj bus užpilti, galėtų atsisakyti visų savo automobilių. Sėdėti prie žvakių šviesos. Išsukioti visas elektros lemputes. Prisodinti papildomų medžių, krūmų. Tačiau vis vien nieko nepakeistų. Nes tokios supervalstybės kaip Kinija, Rusija, JAV kaip dūmija savo kaminus, taip ir dūmys. Kaip siurbia savo ir svetimose teritorijose naftos, dujų telkinius, taip ir siurbs. Kaip kasė metalo rūdas, taip ir kas. Gamtos reikšmę matuodamos ne maistu, deguonimi, vandeniu, paukščiu, žmogumi, bet bareliais. Ir iškasenų tonomis.
Supervalstybės, konkuruodamos dėl ekonominės, politinės įtakos, pasmerkia likusį pasaulį tik pasyviai spoksoti. Nebent mesti rūkyti. Nebent surengti kokią nors bevertę konferenciją. Ar prirakinti prie naftos platformos jauną aktyvistą. Supervalstybės pasmerkia žmoniją nuodytis, o likusią gamtą keistis, išsigimti ar žūti. Pasaulis, nepaisant politinių ar religinių įsitikinimų, vienodai tampa supervalstybių trumparegiškumo ir besaikio godumo įkaitu. Nors apvaizda ar kažkokia aukštesnė jėga ne tam sukūrė šį pasaulį, kad jis išsigimtų dėl kelių supervalstybių godumo. Verčiančio žudyti. Nes kaip kitaip pavadinti taršą? Tik lėtiniu žudymu.
Įsivaizduokime žmoniją kaip vieną abstraktų žmogų. Kas tam XXI a. žmogui būdinga? Jis dar reaguoja į pranešimus apie karinės ar „demokratijos įdiegimo“ intervencijas. Tačiau nesugeba taip staigiai reaguoti į šiek tiek padidėjusį kraujospūdį ar asmeninio cholesterolio kiekį. Nesugeba staigiai reaguoti į kūnan prasiskverbusią mikroskopinę bacilą. Tokius pavojingus požymius, kol liga nepaguldo į patalą, žmogus pražiopso. O prieš tai galvoja - aš sveikas. Ir žmonija įsivaizduoja, kad, nepaisant kažkokios liūties ar šalčio, Žemė yra visiškai sveika. Bet ar saiką bei nuovoką praradęs pasaulis yra sveikas?
