Kuo ypatingas toks metas? Tik neskubėkite romantizuoti: neva kalasi pirmieji žolės daigeliai, pakvimpa žeme, nugurgena upeliūkščiai, gaivindami pūstažandžių šalpusnių galveles... Visa tai atitirpus sniegams matydavo mūsų seneliai, iš savo bakūžių išlindę, tik jau ne mes.
Tačiau vaizdas, atsivėręs prieš mūsų akis - taip pat vertingas. Kaži kokia tamsia pliurze virtusios kartoninės naujametinių saliutų tūtelės, šampano butelių šukės, skudurų skiautės, šunų išmatos (sniege jų nesimato, todėl šunų šeimininkai apie privalomąjį apkuopimo kastuvėlį ir tam reikalui skirtą krepšelį net nesusimąsto), nuorūkos ir šiukšlės, kurias slėpėme į pusnį, todėl nemanėme, kad teršiame...
Tikrai - ne pats estetiškiausias peizažas. Tačiau kad jis - vertingas, pasakiau visai be ironijos. Jis - pamokantis. Apnuoginantis gėdingą tikrovę, pairusią mūsų moralę, dangstytą nuo savo pačių akių puria balta marška, priverčiantis pripažinti sau, kad išminties turime ne daugiau už besiliekninančią moteriškę, manančią, jog maistas, “išragautas” iš stalo kaimynų lėkščių, į dienos kalorijų sumą neskaičiuotinas, arba už klasikinį strutį, kišantį galvą į smėlį ir tikintį, kad jo niekas nemato...
Nuotaika trumpam sugenda, neriame į purvą - tvarkome aplinką, keikdami peržiem anoniminiais virtusius niekdarius šiukšlintojus (širdies gilumoje žinodami, kad dalis šių keiksmų išties skirti sau patiems), pabaigę darbus - švariai nusiprausiame, susėdame ką tik sutvarkytame kieme ir staiga nudžiungame, staiga suvokiame, kad turime būti dėkingi nutirpusiam sniegui. Juk šiukšlės antraip ir toliau būtų gulėjusios, ir toliau jų būtų gausėję, o mes, žengdami apsnigtom atmatų krūvom, naiviai šypsotumės manydami, kad vaikštome baltutėle žeme... Juk meluotume patys sau.
O dabar - išgliaudykime alegoriją. Pavadinkime snieguotąjį sezoną valdžios kadencija, o atitirpimą - populiariausiu šiandienos žodžiu: “krizė”. Visa kita istorija lieka ta pati - tos pačios šiukšlės, iš po tirpstančio sniego lendantys liudijimai apie moralės menkumą, polinkį savo “kakučius” slapstyti po sniego skraiste... O ir gebėjimas save apgauti: “ko nematau - to nėra”, išlieka nepakitęs, ir kaltųjų pavardės, nutirpstančios drauge su kadencija...
Šiandien nejauku, neramu ir liūdna. Nes šiandien - kaip tik ta pilkoji diena, kai žvelgiame į mūsų pačių pridergtą žemę, nuo kurios aukštesnioji valia kilstelėjo šiukšles slėpusį uždangalą...
Nemaloni akimirka, prieš apsisprendžiant pasiraitoti rankoves ir kibti į purviną darbą - liuobtis. Mes vis dar gaištame laiką, užuot tvarkę, bandydami tyrinėti kiekvieną nuorūką, bandydami spėti, kas ją numetė, tačiau širdies gilumoje jau supratome, kad tai - beprasmiška. Jas vis tiek arba reikės patiems pakelti, arba po jas patiems kasdien braidžioti. O mėšlas prie batų lips juk ne tik kaltiesiems.
Tad gal tiesiog apsitvarkom? Kad ir viešai keikdami anoniminius niekdarius. O kad tvarkytis būtų lengviau ir motyvas būtų tvirtesnis, pažinkime ir savo pačių numestas šiukšles, patylomis truputėlį pabarkime save ir padėkokime krizei, kad davė galimybę savo srutas išsimėžti patiems. Kad jų, išlindusių iš po sniego, nerado mūsų ainiai. Juk šitokia gėda būtų. Už tai, kad bandome dėtis vaikų ir jaunuolių autoritetais. Kad drįstame juos auklėti. Kad manome, jog galime jiems patarti.
