Pietų Amerikoje saugokite rankines, o Norvegijoje - vaikus

Nejaugi tai tikrai tik atskirų tėvų rūpestis? Juk kaskart, kai norvegų teisėsauga atima iš lietuvio vaiką, minima ir Lietuva. Ir, aišku, neigiamai. Vadinasi, Lietuvos valdžios institucijos jau seniai turėjo pradėti šviečiamąją veiklą. Socialiniuose tinkluose aiškinti, į kurias šalis mums pavojinga vykti.

Užsienio ministerija kartkartėmis skelbia, į kurias valstybes nepatartina keliauti mūsų turistams. Kur sprogdina, kur turistų autobusus grobia ir kur virusai siaučia. Gidai įspėja, kaip turime elgtis musulmonų kraštuose. Kada apsimūturiuoti skaromis. Kada nusiauti batus. Kaip elgtis cerkvėje, mečetėje, kenesoje. Žinome net kaip vilkėti per audienciją pas Romos popiežių. Nors retas tokią audienciją patirs. Etiketo žinovai aiškina, kada gerti baltąjį, o kada - raudonąjį gėrimą. Kam skirta padėta ant stalo pati mažiausia šakutė. Tačiau socialiniuose tinkluose nėra net užuominos apie etiketą, kaip elgtis Norvegijoje. Kad nesumanytų atimti vaikų. Veikiau girdime apie lietuves, nesėkmingai ištekėjusias už musulmonų. Ir per skyrybas netekusias sūnaus ar dukters.

Negali būti, kad būtent į Norvegiją emigravo lietuviai - savo vaikučių mušeikos. Engėjai, skriaudėjai, psichologiniai smurtautojai. Emigrantai nėrė į kitokią kalbą, kultūrą kaip į visiškai saugų miškelį. Nėrė patikliai. Iš anksto žinodami, kad Norvegija demokratinė šalis. Tačiau ir demokratinėse šalyse yra skirtingi įstatymai. O įstatymų skirtumus, liečiančius šeimą, labai sunku pastebėti. Jei lyginame ne japonų, ne pakistaniečių, bet europiečių šeimų modelius. Žmogus iškart pastebės, kad Anglijoje automobilio vairas dešinėje pusėje. Kad kitaip reguliuojamas eismas. Tačiau britiškos šeimos subtilybes suvoks kur kas vėliau. Taip mums atsitinka ir Norvegijoje. Nespėjame priprasti prie taisyklių, o norvegai nelaukia. Nes jų šalyje požiūris į šeimą karingas. Jei kas nors nepatiko - vaiką atims.

Norvegų nepakeisime. Lietuvos URM taip pat negali skelbti: „Lietuvi, yra realus pavojus, kad Norvegija aneksuos tavo vaikus.“ Nes taip įspėjus, kiltų diplomatinis skandalas. Tačiau migracijos tarnybos bent galėtų platinti atmintines apie teisinį Norvegijos požiūrį į vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Kad nepatirtume tragedijų.

Tačiau lengviau šaipytis, kad emigrantai patys kalti. Kalti, kad iš Lietuvos emigruoja. Kalti, kad vaikų neišsaugo. Kalti, kad savo vaikelius grobia. Kalti, kad „daro gėdą“ Lietuvai. Kalti, kad į skandalus painioja. Kalti, kad nepakankamai švelnūs tėvai. Nors Norvegijos auklėjimo švelnybė išugdė ir Breiviką.

O gal tai, kas geriausiai pastebima Norvegijoje, yra natūrali dviejų europinių kultūrų konfrontacija? Išsigimstančio, jau nenatūralaus šeimos modelio ir natūralaus, bet neva pasenusio, kuriam vis dar atstovauja lietuviai. Todėl vaikas tiesiog išimamas iš „pasenusio“ modelio. Ir kaip daiktas įstatomas į „pažangų“ modelį. O pretekstų, kai ieškai, rasi.