Po Lietuvą sklando referendumo šmėkla. Taip gąsdinanti valdančiuosius, kad ieškoma vis naujų priežasčių, kodėl referendumas negali įvykti. O jei gali, tai kada nors. Kiek galima vėliau. Esą nepatogu, valstybei per brangu ir t.t.
Per brangu išlaikyti valdančiuosius, nenorinčius net išgirsti visuomenės nuomonės. Jei iš tikrųjų esame demokratinė šalis, valdantieji patys siektų sužinoti, ar nenuplasnojo į debesis. Ar tarp piliečių ir valdančiųjų dar yra grįžtamasis ryšys. Dar vieni kitus girdi. Ir veiksmams pritaria.
Lietuvoje vos ne kasmet vyksta kokie nors rinkimai. Savivaldybių tarybų, Seimo ar prezidento. Tad per kiekvienus tokius rinkimus, kad būtų pigiau, buvo galima surengti bent po vieną referendumą. Tarkime, ar piliečiai pritaria europietiškos šeimos sampratai. Ar piliečiai pritaria euro įvedimui. Tokie klausimai, kaip ir žemė, yra esminiai tautos išlikimo dalykai. Ir būtent kai sprendžiami esminiai dalykai, politikai net nebando pasiklausti piliečių nuomonės. Apsiribojama tuščiomis frazėmis, kad koks nors Seimo narys savo rinkimų apygardoje aplankė rinkėjus. Sugužėjo 15-20 žmonių į mažą salikę. Paspoksojo į Seimo narį ir esą „pasitarė“. Nors gal drįso tik tiek paklausti - kada padidės pensijos ar atpigs karštas vanduo. Ar šiaip pašūkavo.
Referendumas yra ne šiaip kažkoks nebūtinas pramanas, bet pilietinės visuomenės instrumentas. Kiekvienai demokratinei santvarkai šio instrumento veikimas yra gyvybiškai privalomas. Tai ne plaktukas ar oblius, kuriuos galima užrakinti nereikalingų įrankių dėželėje. Užkišti dėželę kokiame nors sandėliuke ir pamiršti apie jos egzistavimą. Kad valstybėje būtų ramiau ir saugiau. Atvirkščiai. Kai demokratinė valstybė atsisako vieno iš svarbiausių instrumentų, tokia demokratija tampa labai nesaugi. Išvirsta į plutokratiją, demagogiją, despotizmą. Ir kuo ilgiau delsiama išgirsti visuomenės nuomonę, tuo didesnė būna griūtis. Nes išerzinti piliečiai, galų gale plėšte išplėšę referendumą, į jo klausimus atsakinės daug radikaliau. Kerštingiau.
Kai Seimas inicijuoja kokias nors įstatymo pataisas, tam procesui įsibėgėti kartais pakanka tik 37-40 balsų „už“. Nes salė pustuštė. Seimūnai kažkur išgaravę. Tad valstybės ekonominį, socialinį vystymąsi labai dažnai nulemia tiek Seimo narių, kiek sutilptų į vieną pradinukų klasę. Tai jau ne solidus 141 narį turintis Parlamentas, bet 37-40 žmonių grupelės diktatūra. O iš tos grupelės gal tik keli savarankiškai mąsto. Kiti balsuoja iš klusnumo. Kai keliems žmonėms perduodami valstybės valdymo svertai, piliečių referendumai yra BŪTINI. Nebent Lietuvai vadovautų neklystantys genijai. Aksakalai išminčiai. Pavojinga, kai politikai taip įtiki savo intelekto koeficientais, kad saujelė, neišsilaksčiusi iš posėdžio, spaudo mygtukus visais klausimais. O politiniai Lietuvos vedliai visiškai nepasitiki Tautos išmintimi, bet aklai pasitiki Briuselio išmintimi. Lyg Lietuva būtų tapusi Vasaros 5. Telieka žodį „referendumas“ apskelbti nacistine simbolika.
