Lietuvoje senokai nematėme tiek išsigandusio politinio „elito“. Išgąsdinto ne S.Daukanto aikštės, ne Specialiųjų tyrimų tarnybos, ne opozicijos, net ne Briuselio. „Elitas“ išsigando nesumedžiojamo, jokia liga neužkrėsto šerno, kurio vardas - piliečių referendumas. Ir dabar taikosi, kokiu basliu tą referendumą priploti. Kad valstybė jokiu būdu nesužinotų savo piliečių valios. Ne tik dėl žemės pardavimo užsieniečiams, bet ir dėl euro. Nes pilietiškai suaktyvėję žmonės gali pūste nupūsti ir „euro klausimą“. Kitame referendume. Nes tuo klausimu irgi niekas neatsiklausė Tautos.
Pabandykime prisiminti, kokiu klausimu mūsų kada nors klausė. Ar girdėjote žodelį „ką?“ Parodykite bent vieną eilinį pilietį, kuris, prieš stojant į ES, ką nors Briuseliui asmeniškai įsipareigojo. Tarkime, parduoti vieną hektarą. Dūmė į Belgiją ir kažką asmeniškai pasirašė. Tai mūsų valdantieji prieš derybas dėl stojimo į ES ėmė keisti įstatymų įgyvendinamuosius aktus. Taip keisti, kad Lietuva nebūtų Briuseliui per sprangus kąsnis. Sutiktų praryti. Ne per daug kietą. Specialiai pamarinuotą. Tiesa, kiekvienoje partijoje buvo žmonių, sakiusių, kad pardavinėdami savo žemę, pateksime į užsieniečių vergovę. Bet partijos, ir kairės, ir dešinės, taip norėjo, taip geidė, kad Briuselis Lietuvą pasiimtų. Tad visiškai nepaisė, kas toliau atsitiks. Po dešimt ar dvidešimt metų.
Politikai pamiršo, kad valstybė yra ne vien jie, bet ir visi piliečiai. O referendumai yra Konstitucijoje numatyti saugikliai, leidžiantys valstybę apsaugoti nuo politikų vištakumo ir nesiskaitymo. Žmonių negalima tiesiog valdyti. Su žmonėmis reikia kalbėtis. Ne vien prieš rinkimus, bet visada.
Šernas, vardu referendumas, jau išleistas. Kitas šernas dėl euro taip pat tuoj išbėgs. Valdžia gali kiek nori skelbti, kad tie šernai apsikrėtę, tačiau pabandykite juos sumedžioti. Nepavyks. Nes tektų sumedžioti Tautą. Tokiai medžioklei per silpnos kinkos. Nes žmonės taip pat skaito Konstituciją. Matyt, dažniau nei politikai.
Politika tik tada veiksni, kai ji sutampa su daugumos gyventojų įsitikinimais. Priešingu atveju politikas tampa balionu, kažkur „politikuojančiu“ ore. Girdinčiu tik savo asmeninį skleidžiamą garsą bei nuomonę. Net keista, kaip per kelis dešimtmečius valstybės valdymas nusirito iki „balionizacijos“. Iki visiško nesusikalbėjimo su žmonėmis. Iki nulinio grįžtamojo ryšio. Įsivaizduojant, kad ryšį galima pakeisti paprasčiausia komanda. Kaip šuniui - fas, aport. Ar pažadėjus riebesnį kaulą. Kada nors. Bet Tauta nėra statutinė įstaiga, paklūstanti bet kokioms komandoms. Demokratija yra daug sudėtingesnis darinys. Demokratinėse valstybėse piliečiai budi ir stebi. Jei pajunta, kad politikai kažkur nuklydo, komanduoja referendumais. Kad politikai netaptų balionais. Pernelyg ilgai buvo tikima, kad žmonės apsnūdę. Kad Lietuvoje neįmanoma žmonių suaktyvinti. Dar ir kaip įmanoma! Jei aktyvini nuoširdžiai, nesavanaudiškai. Jei širdis kalba į širdį. Yra toks universalus suaktyvinimo signalas, vardu Lietuva. Į šį signalą mes dar atsakome.
