1 nuotr.Lietuvos gyventojų ir valdančiųjų dėmesys dabar susitelkęs į Krymą, į Ukrainą, į Vašingtoną, Briuselį, Maskvą. Vakar Lietuvoje, matyt, buvo „likę“ tik mokinukai, švenčiantys Užgavėnes. Na, gal dar buvo „likę“ Kazimierai, šventę vardines.
Aišku, baisu, kai taip elgiamasi su NEPRIKLAUSOMA valstybe, kuri dėl savo suverenumo 1994 metais sutiko atsisakyti branduolinio ginklo. Tačiau šiuo metu, kai mūsų valdantieji užsiėmę tarptautine retorika, o mes nuoširdžiai gailimės ukrainiečių, sumažėja pilietinis akylumas šalies viduje. Šiomis dienomis mus lengviau įtikinti, kad vakarai yra mūsų vieninteliai gelbėtojai. Mus lengviau įtikinti, kad tuo metu, kai Rusija žvangina ginklais, mums tiesiog būtina parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams. Atsisakyti nacionalinės valiutos. Ir dar sparčiau įdardėti į gelbėtojus Vakarus. Esą, kas tas referendumas? Jei mūsų emocijas prikaustęs Krymas.
Ukrainoje šiuo metu matome patį brutaliausią įsiveržimą į nepriklausomą valstybę. Vakarai elgtųsi kitaip. Nebrutaliai. Demokratiškai. Ukrainą nusipirktų. Per ES fondų paramą. Kurią apliptų gudručiai, o eiliniams „chocholams“ nenubyrėtų. Nes Vakarai, kai diegia demokratines vertybes, Europoje jas diegia be ginklų. Skirtingai nei trečiojo pasaulio šalyse. Ukrainai įstojus į Europos Sąjungą, būtų pasistengta Krymo žemes apgyvendinti vakariečiais ūkininkais. Prieš tai ukrainiečiams suteikus pereinamąjį laikotarpį. Ukrainai būtų pasiūlyta atsisakyti savo nacionalinės valiutos. Kijevui laipsniškai įsipainioti į ES direktyvas. Ir turėti nacionaliai išsibalansavusią Radą, kuri vis mažiau ką nors savarankiškai nusprendžia.
Tai tik etiketo klausimas. Rusija savo tikslų siekia chamiškai, chuliganiškai. Kaip neišauklėta paauglė. O Vakarai - inteligentiškai. Kaip atsargus senbernis. Bet ir vieni, ir kiti nepalieka nepriklausomų valstybių ramybėje. Neleidžia joms savarankiškai vystytis. Palaikyti su pasauliu taikingus, bet neišgąsdintus ryšius. Ne, pasaulio galingieji būtinai nori matyti išgąsdintas mažesnes valstybes. Būtinai prie kokio nors jėgos poliaus prijungtas. Kaip šunyčius prie baslio.
Tuo metu, kai Lietuva pergyvena dėl Ukrainos, mes patiriame ne brutalų, bet aksominį savo nepriklausomybės praradimą. Nepriklausomybė vis labiau lieka tik kaip valstybinė šventė. Žodis „nepriklausomybė“ dar lieka Kovo 11-osios signatarų asmeninėse biografijose.
Mes nuoširdžiai išgyvename dėl Ukrainos, piktinamės agresoriais. Tačiau neužmirškime ir savo šalies reikalų. Juk vis dar esame ir būsime čia. Ne Kijeve, ne Charkove. Net ir kunkuliuojant emocijoms, pilietiškai nustebkime, kodėl mūsų valdžiai patarinėja Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovas. Giria už ekonominę pažangą, bet patarinėja įvesti papildomus mokesčius. Ar mūsų Vyriausybė jau pati nežino, kokia mūsų valstybės kišenė. Pilna, tuščia ar apypilnė. Kodėl tą mūsų kišenę kažkoks TVF atstovas turi apgraibyti, apčiupinėti. O premjeras atvirai džiaugiasi, kad apčiupinėtojas mus giria.
O kos skirtumas - giria ar peikia? Tai Lietuvos, ne Jamaikos kišenė. Gal jau ne?
