Savaitė atsikvošėti

Kandidatų pateiktos biografijos atskleidžia gan įdomų Lietuvos socialinį profilį. Dalis kandidatų - tai žmonės, bandantys laimę. Jiems spalio 11-oji gali tapti paskutine galimybe. Tai bedarbiai, bankrutuojantys ar menkų pajamų priešpensinio amžiaus žmonės. Neturintys santaupų. Norintys Seime bent kiek prisitaupyti juodai dienai. Ir užsidirbti didesnę pensiją. Šiai grupei priklauso ir dalis pensininkų. Vėlgi susiruošusių į Seimą dėl didesnės pensijos.

Kitą grupę sudaro asmenys, kuriuos į Seimą įneša kokia nors visuomenės aktualija. Kažkada - garsaus tėvo per ankstyva mirtis, mergaitė, o šiemet - koronavirusas. Matyt, ir nelegalios gyvūnų veisyklos. Nes kai kurie kandidatai savo prisistatymuose rašo, jog pasisako už gyvūnų teises. Tiesa, tarp kandidatų nėra nė vieno pajaco. Matyt, pandemija pagaliau bus privertusi surimtėti.

Į Seimą visada patenka praeityje Lietuvą garsinusių sportininkų, menininkų. Partijų sąrašuose visada rasime ir idealistų. Vis dar įsitikinusių, kad, jei nepateks į Seimą, be jų Lietuvos valstybė prapuls. O iš tiesų prapuls tik jų dabartinės darbo vietos ir iki šiol buvusi nepriekaištinga reputacija bei padėtis visuomenėje. Seimas visose visuomenės apklausose nuolat velkasi vos ne paskutinėje vietoje. Tad garsus mokslininkas, teisininkas ar menininkas, atsidūręs Seime, tik rizikuoja pakenkti savo reputacijai. Paradoksalu, bet taip yra. Galų gale, visos šios išvardintos kategorijos yra politikai su klaustuku. Dar neišbandyti.

Kita kandidatų rūšis - jau ragavę Seimo nario duonos, todėl prognozuojami. Jų skiriamieji bruožai - partiniai arba nepartiniai. Bėgiojantys iš frakcijos į frakciją ar nebėgiojantys. Aktyvūs Seimo darbe ar snaudžiantys. Konstruktyvūs ar tiesiog liguistai nesugebantys suderinti nuomones. Apie juos kalba jų darbai. Kokie? Tarkime, kiek įstatymų projektų paruošė. Savarankiškai ar grupėje. Kiek kartų buvo priėję prie mikrofono. Bent pasirodyti. Kad būtų matyti, jog dar ne visiškos mumijos. Nes esama ir tokių slapukų, kurie stumia laiką tapę tik statistiniais rankų kilnotojais. Bet visuomet galintys pasakyti, kad sąžiningai lankė posėdžius. Netikite? Panaršykite po Seimo tinklalapį.

Kad ir kaip būtų, niekada nebūna visiškai tobulų parlamentų. Ir šįkart nebus. Juolab Lietuvoje. Čia ideologiniai partijų skirtumai tiek išsitrynę, kad kandidatas, pareiškęs, jog nėra partinis, turi daugiau šansų patekti į Seimą. Nors daugiapartinėje demokratijos sistemoje toks kandidatas yra visiškas nonsensas.

O ką daryti mums, rinkėjams? Rinkti dar neišbandytus? Įdarbinti Seime bedarbius, beveik bankrutavusius, pensininkus, priešpensininkus ir idealistus? Tai būtų šioks toks visuomenės socialinių problemų sprendimas. Jie, visi gyvenimo aplamdyti, bent žinotų, kuo gyvena ir ko tikisi paprastas Lietuvos žmogus.