Kaip vis lipam ant to paties grėblio
Smagu stebėti, kaip Lietuva vis darniau lipa ant to paties grėblio. Tik šįkart, regis, kotas tautai kaukštelės ne per kaktą, o per pakaušį. Nes Europon žygiuojam atatupsti: mums taip drąsiau, o jiems ten, Briuselyje, patogiau. Todėl, antrą kartą ant to paties grėblio užlipę kulnu, gausim su kotu per pakaušį. Arba – per užpakalį. O tai džiugina ne visus, o tik tuos, kuriems tai patinka.
Paprastai po stipraus smūgio į kaktą pasipila žiežirbos, ir kartais žmogus “praregi“ ar net pradeda mąstyti. O pajutęs grėblio kotą iš užpakalio, kai kas prie to pripranta, o kai kas netgi patiria malonumą.
P.S. Suprantu, kad dažnas lietuvis ne per daug yra nutolęs nuo žagrės, betgi galėtų - bent jau per grėblio kotą nutolti.
Kaip keičiam kalbą ir jos reikšmę
Nieko nebestebina, kad jau nuvalkiotos tokios skambios frazės kaip LIETUVA, TĖVYNĖ, PATRIOTAS, KARYS, DIDVYRIS, PREZIDENTAS, VYTIS...
Pagaliau MOKYTOJAS, DAKTARAS, POLICININKAS.
Tuo tarpu banaliausios ir nuvalkiotos frazės kartais suskamba naujai ir įgyja neįtikėtiną reikšmę. Juk dar neseniai žmonės paniekinančiai sakydavo: ,,Nebūk kaip šliurė.“ Šiais laikais toks palyginimas skamba iškilmingai ir netgi su čikagietiškai prezidentišku kvapeliu. Netgi norisi avalynės pavadinimą rašyti iš didžiosios raidės. Gražiai skambėtų: Jo Ekscelencija Šliurė, ar ne? Visiems aiškiai ir suprantamai.
P.S. Gerai, kad Šiauliuose po lova „Fermeris“ paliko šliures, o ne petnešas ar diržą – rinkėjai susipainiotų.
Kaip sau įsivarom nevisavertiškumo kompleksą
Iš kartos į kartą giedama Vinco Kudirkos Tautinė giesmė, kurioje iš praeities šlovinama Lietuvos sūnų stiprybė, Didvyrių žemė, takai Dorybės ir net žydinti Vienybė. Vardan tos Lietuvos.
O iš tikrųjų lietuviams peršama mintis, kad jie niekam tikę, labai pavydūs, dirba ne savo naudai ir vagia viską, kas tik pasipainioja po ranka. Be to, niekaip nesusitvarko nei su savo valdžia, nei su savo valdišku turtu. Todėl yra daug entuziastų, pasišovusių iš šalies mums padėti namuose pasitvarkyti. Įvairūs ekspertai ir atėjūnai jau patvarkė mūsų "Mažeikių naftą", mūsų bankus, mūsų žiniasklaidą, mūsų politikus, mūsų žvejus, mokytojus ir pensininkus, mūsų armiją ir policininkus, mūsų kaimyniškus santykius su baltarusiais ir rusais, mūsų kalbą ir mūsų pinigus, mūsų verslą ir mūsų žemelę.
P.S. Kaip čia neprisiminsi sovietų okupantų posakio: „Bylo vaše – stalo naše.“ („Buvo jūsų – tapo mūsų.“)
Kaip mes draskomės tarpusavy
Vienas jau miręs rašytojas publicistas su pašaipa mėgo kartoti:“Du lietuviai – trys partijos“. Šitaip mums buvo lipdoma ir pagaliau prilipdyta etiketė, kad lietuvių tauta negali tarpusavy nesidraskyti ir niekad nesutars tarpusavy. Tarytum nebuvo didingo Sąjūdžio, Baltijos kelio.
Kasdien radijas ir spauda, televizija ir internetas be perstojo plyšauja apie lietuvių ksenofobiją, antisemitizmą, rasizmo apraiškas, homofobiją, tolerancijos stoką bei lyčių nelygybę. Kažkodėl garsiausiai rėkia Lietuvos piliečiai su labai nelietuviškom pavardėm: Simonko, Terentjev, Donskis-Donskovas, Sakadolskis, Vinokuras, Adamkus-Adamkevičius, Platovas ir pan. Anksčiau ramiai be jų gyvenom ir su visais gerai sutarėm. Suprantu, kad pasaulis keičiasi. Bet kodėl „muzikėlė“ ta pati? Kodėl mono garsą nepakeitus į stereo arba dolby sistemą? Tam reikia tiek nedaug: visus „garsiakalbius“ pastatyti į jiems skirtą vietą: Ukrainą, Rusiją, JAV ir Izraelį. Ir jiems gerai, ir mums bus stereo garsas iš užjūrio.
P.S. Beje, lyčių lygybės problema yra labai lengvai išsprendžiama: tereikia kreiptis į rabiną, kad visus nepatenkintuosius dėl lyčių lygybės vienodai apipjaustytų.
Kaip dalijom labdarą
Kad duotum kitam – iš pradžių reik turėt. O kad pats turėtum – reik užsidirbti. O ką daryt tiems, kurie dirbt nemoka arba tingi? Belieka vogt, nes kitaip vargu ar įmanoma labdara užsiimti. O juk taip norisi būti kilniam ir padėti vargšams ir nelaimingiems.
,,Williams“ aferistai, užvaldę ,,Mažeikių naftą“ , šimtu tūkstančių litų parėmė simfoninio orkestro kolektyvą. Aferistas Sorosas, užvaldęs Lietuvos politines struktūras, kilniai parėmė knygų leidybą. Apie tai daug ir gražiai rašė spauda ir rodė televizoriai.
P.S. Įdomiausia, kad abu juos perspjovė Daktaras (Henytė), kuris, užvaldęs visą nusikalstamą pasaulį – įskaitant ir vietos politikus, kilniaširdiškai parėmė ne tik garsiausius Lietuvos muzikantus (Valinskus, Butkutę ir kt.), išleido net 500 egz. autobiografinių knygų, bet dargi spėjo įsiteikti Dievui ir suremontuoti vieną bažnyčią.
Kaip vaikėm Ivaną nuo Mažeikių vamzdžio
Svetimšaliai investuotojai jau seniai perprato auksinę taisyklę: nori lygioje vietoje užsidirbti milijonus – politizuok verslą. Vietinius oligarchus jie jau seniai protina: jūs tik nurodykit mums gardų kąsnelį, ir mes kaipmat jums organizuosim užjūrio investuotoją – norit, iš Rytų, norit, iš Vakarų, o jei ir tie netinka – atskraidinsim patį Arabijos šeichą. Kad tik vietiniams politikams įtiktų.
Šitaip, eliminuojant konkurentus, beveik už dyką buvo prichvatizuoti Lietuvos bankai, "Telekomas" ir kt. Lietuvai brangūs – tiesiogine ir perkeltine prasme - objektai.
Daugiausia per svetimšalių rankas ėjo „Mažeikių naftos“ įmonė. Bevaikydami nuo vamzdžio Ivaną, tol ją dalijome į kairę ir dešinę, kol pagaliau ji atsidūrė... tų pačių „ivanuškų“ su keistomis Chodahkovskio ir Bhudno pavardėmis naguose.
P.S. Įdomu, kas yra tikrieji PKN ORLEN šeimininkai? Ar gražiai skamba jų pavardės? Pagyvensim – pamatysim.
Kaip importuojamos svetimšalės matrioškos
Panašu, kad, užkariaujant pasaulį, panašiais metodais pradėjo naudotis ne tik užjūrio verslininkai, bet ir politikai. Matydami, kad rusiškos prekės Lietuvoje nebemadingos, jie pradėjo importuoti mums matrioškas iš Briuselio. Kam jos reikalingos? Ogi labai patogios, siekiant užmaskuoti prekės turinį. Svarbu, kad didžiausioji lėlė būtų pati gražiausia, pati patraukliausia, pati pati moderniausia, o dar svarbiau, kad prekių žinovai, prieš pasirinkdami, jokiu būdu neliestų matrioškos pirštais ir šiukštu nežiūrėtų – kas jos viduj. Šitaip Maskvoje buvo pardavinėjamos matrioškos ir su Gorbačiovo, ir su Jelcino atvaizdais, o jas išnarsčius buvo galima atrasti ir lėlytes su Lenino atvaizdu ir net su Stalino. Ką pasakys Lietuvos žmonės, kuomet, išardę Briuselio matriošką, pamatys išsišiepusį iš laimės Burokevičiaus lėliuką?
P.S. Įdomu pastebėti, kad lėlėmis vadina ne tik matrioškas, bet ir netikrus, padirbtus pinigus, kuriuos per žioplumą įsigiję vėliau piktai spjaudosi žmonės.
(Bus daugiau arba ne)
