9 nuotr.Su naujausia Šarūno Barto kino juosta „Sutemose“ šios pastabos susijusios tik pavadinimu ir pagrindine išdavystės tema: filme rūsčiausias kitų teisėjas, uoliausias patriotas ir yra tikrasis užsimaskavęs Lietuvos partizanų Judas. Papasakosiu atvirkštinę istoriją.
Lietuvos politikoje etatinio baisūno vaidmens jau antrą dešimtmetį neužleidžia Valdemaras Tomaševskis, pagal oficialias visuomenės apklausas labiausiai neigiamai žmonių vertinamas krašto politinis lyderis, tiek žiniasklaidoje, tiek slaptose pažymose bemaž atvirai vadinamas maskolberniu. Ir V.Tomaševskio įkurta vadovaujama partija - Lietuvos lenkų rinkimų akcija - daugeliui buvo antilietuvška politinė jėga, apžvalgininkų ir politikų tekstuose „tomaševskininkai“ prilygo keiksmažodžiui. Net ir tada, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcija išaugo iki parlamentinės partijos, tapusios valdančiosios koalicijos nare (kaip ir nūnai). Seime tik įpusėjus kadencijai pradėjau abejoti šiuo prietaru ir mąstymo stereotipu - ilgainiui įsitikinau, kad tai malonūs, man svarbiausia - nekorumpuoti žmonės. Ypač gerą įspūdį darė jų deleguotas inteligentiškas buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius (dabartinis prezidento patarėjas), profesionaliai tvarkęsis su problemišku, labiausiai korumpuotu energetikos sektoriumi - prie ministro korupcija niekaip nelipo, stačiai balta varna, todėl ir buvo priverstas apleisti postą anksčiau laiko.
Tokios dvi baltos varnos Vyriausybėje - Rita Tamašunienė ir Jaroslavas Narkevičius, be patirties, viešųjų ryšių, nedraugiškai sutiktos žiniasklaidos. Vidaus reikalų ministrė bent kiek sparnus apsvilo Alytaus gaisre, susisiekimo ministras nesėkmingai papietavo Abu Dabyje. Be abejo, ne herojus. Nenustebčiau, jeigu būtų nepėsčias išgerti ir pavalgyti už dyką. Bet ar toks būtų pirmas ir paskutinis? Niekam nė motais, kas tokią netikusią sąskaitų pateikimo ir apmokėjimo tvarką įvedęs: ar mokėdavo už pietus ministro pirmtakas Rokas Masiulis, kviestinių pietų šeimininkė pašto viršininkė, kiti užstalės svečiai. Žiniasklaidą domino tik vienas valgytojas.
J.Narkevičiaus pietų epas atskleidė, kaip apverktinai monopolizuota Lietuvos žiniasklaida, kuri tesugeba pūsti į vieną dūdą. Valstybinės monopolijos per viešuosius pirkimus ir tariamo viešinimo paslaugas parklupdė ant kelių nepriklausomą žiniasklaidą, sukurdamos jų kontroliuojamą „mainstream‘ą“. Ši vieninga srovė diena dienon negailestingai prausė vargšą ministrą kaip didžiausią visų laikų nenaudėlį ar nusikaltėlį - kitas jau seniai būtų susikrovęs mantelę ir dingęs iš akiračio. Bet nei J.Narkevičius, nei V.Tomaševskis neparodė deramos pagarbos Lietuvos žiniasklaidos dievams, kurie užsirūstinę TV studiją pavertė NKVD tardytojo kabinetu, kaip Š.Barto „Sutemose“.
Antai Edmundas Jakilaitis išnaudojo visas tulžies, ugnies ir sieros atsargas, bandydamas priversti V.Tomaševskį prisipažinti, kad tai jis uždraudęs J.Narkevičiui atsistatydinti. Neprisipažino. Ne mažiau nuožmų kankinimą tą patį vakarą TV eteryje atlaikė ir J.Narkevičius, iš kurio Nemira Pumprickaitė visaip mėgino išgauti pažadą pasirašyti sutartį dėl geležinkelio elektrifikacijos, - atrodė, dar kiek ir vedėja išsitrauks revolverį. Ministras nepalūžo. Bet politikams patartina į TV laidas eiti su advokatu.
Tai štai kur šuo pakastas. Visi manė, kad ministrui už pietus sąskaita buvo pateikta dėl pašto. Iš tą patį vakarą skirtingose TV studijose sukeltos isterijos paaiškėjo, kad J.Narkevičius primynė kur kas stambesnę uodegą - dega geležinkelio elektrifikacijos 350 mln. eurų vertės sutartis. „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė dvejus metus nepakrutino piršto, laukdama paskutinio momento. O tada ištraukė sutartį, kai jau nebėra pasirinkimo, iškilusi grėsmė prarasti Europos Sąjungos skiriamų projektui 85 proc. lėšų. Ta pati schema, puikiai suveikusi, rekonstruojant geležinkelio atkarpą Kaunas-Šeštokai. Sutartis taip pat buvo pasirašyta paskutiniu momentu, verčiantis per galvą, laiminant Europos Komisijos emisarui Pavelui Teličkai, kuris neišeidavo iš D.Grybauskaitės prezidentūros. Į balą buvo išmesta apie pusę milijardo eurų. Nūnai ant kortos pastatyta 350 mln. eurų - veikiausiai tai paskutinė proga šią kadenciją pasišildyti rankas. Ir ministras užsimojo atimti šitokį kaulą - iš čia toks visuotinis urzgimas ir dantų šiepimas.
Ar neprasidėjusios valstybės sutemos, jeigu iš visų parlamentinių partijų - vienintelė politinio pakraščio regioninė, įtarimų lydima Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga ir jos deleguotas anaiptol ne herojiškas ministras neleidžia darsyk mūsų apiplėšti viduryje baltos dienos? „Sutemose“ samdinys įduoda dėl pažadėtos žemės savo geradarį šeimininką. Ar ne taip dėl savo naudos Lietuvą išduoda patriotinėmis apsimetančios didžiausios nacionalinės partijos? Kaip iki to nusigyvenome?
