1 nuotr.Vokietijoje 1979-aisiais virė aistros dėl JAV planų ten dislokuoti vidutinio nuotolio raketas, kurios su branduoliniu užtaisu pasiektų žymius Sąjungos galios centrus. Iš Kremliaus tuojau pat pasigirdo perspėjimas, kad tokiu atveju Vokietijos saugumas tik pablogės, nes į ją papildomai bus nukreiptos SSRS raketos. Vokietijoje su Kremliaus veiklia pagalba kilo isterija prieš raketas. Net valdantieji socialdemokratai neatsilaikė, pasidavė protestų bangai.
Viešai tik vienintelis socdemas kancleris Vilis Šmitas buvo kategoriškas: „Arba raketos, arba aš einu iš pareigų". Nors ir neįtikinta socdemų vadovybė vis tik pasidavė Vokietijoje populiaraus lyderio ultimatumui. Nors vėliau 1982 m. „raketos" V.Šmitui kainavo valdžią.
Kur V.Šmito slaptieji argumetai, kad raketų Vokietijai taip labai reikia? Vėliau paaiškėjo, V.Šmitas raketų paprašė slaptai, taip šalinant iš Pentagono planų „riboto, tik europinio karo" doktriną. Ji Vokietijai buvo dvigubai pražūtinga. Karui kilti daug didesnis pavojus, kai JAV nuošalyje, o ir pats karas Vokietijai būtų pražūtingesnis, kai NATO be 5-to straipsnio.
Ar ne kaip dabar, kai JAV palieka Europai tvarkytis su Ukrainos ir Rusijos reikalais?!
Dar viena svarbi geopolitinė primiršta pamoka primena Rusijos kraupią genocidinę imperinę prigimtį. Tai 1940-ųjų balandžio Sąjungos ir Suomijos karo užbaigimo sutartis, kur Suomija priversta atsisakyti bet kokių pretenzijų į Sąjungos užgrobtas teritorijas.
Istorikai dar tyli apie karelų tautelės totalaus genocido tragediją. Ją sužinome iš Adolfo Andriukaičio „Ledo salų" lietuvių tremties dienoraščio. Tūkstančiai lietuvių 1941 m., juos nubaudžiant už Kauno sukilimą, buvo perkelti į Arkties amžino įšalo salas. Ten, kur Lena įteka į Arktį. Ten, kur 1940 m. buvo ištremti karelai - moterys, vaikai, seneliai. Atitremti lietuviai gyvų karelų, išskyrus du vaikus, nerado. Karelus sunaikino Arkties žiemos, badas. Ten karelai kankinosi ne mažiau nei kaliniai fašistų konclageriuose.
1940 m. lemtingąjį birželį lietuviai, latviai, estai dar nežinojo apie karelų genocidą, juos baudžiant už pasipriešinimą. Tik nujautė, kas jų laukia, ir apdairiai „nei šūvio neiššovė nors simboliškai pasipriešinant agresijai". Nuplaukime neteisingus kaltinimus Baltijos tautoms.
Aktualu, metas prisiminti, pagerbti genocido aukas karelus. Ir taip Putino, Sąjungos privalumų gerbėjams priminti Kremliaus kraupaus genocido prigimtį, tęsiamą Ukrainoje.
Kaip pažymėjo garsių intelektualų JAV istorikės A.Applebaum, estų filosofo R.Raudo, lenkų Solidarumo kūrėjo A.Michniko Vilniaus kovo 02 d. pokalbis, dabar „bandymo sužlugdyti demokratiją" situacija primena 1989 m. geopolitinį lūžį.
Nors į tokį Maskvos, JAV, o ir Pekino (MJP) pragmatinių interesų jovalyną pažvelgus įdėmiau - pasauliui egzistencinės taikos būtinybės požiūriu, galios (karinės ir ekonominės) diktatui dalijantis pasaulį į savo interesų zonas, bene lemiamą žodį taikos labui turi tarti atlikę nuo minėtų (MJP) trijų kiti žaidėjai - ES, Indija, Kanada, Brazilija, Saudo Arabija ir didžioji dauguma pasaulyje šalių. V.Zelenskio nuomone, Europa dar niekada nebuvo tokia vieninga paramos Ukrainai atžvilgiu, kaip po jo susikirtimo su D.Trampu. Gal jau įvyko lūžis?
Žmonijos raidoje gal jau prasideda strateginio mąstymo, atsakomybės už taikią ateitį era?!
Kokia tvarka pasaulyje nuo šiol įsigalios: galių diktatas ar demokratinis pasidalinimas darbais, atsakomybe ir informacija?
Kuo mes, Lietuva, galėtume prisidėti, kuriant Vakarų demokratijai priekinį atramos bastioną prieš Rytų autoritarus? Klausimas - pozicijai ir opozicijai, o ir visiems neabejingiems.
