Apie neprašytas aukas, užnuodytus šaltinius ir mokytojų prestižą

Klasių vadovai, istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai ves netradicines pamokas. Šių veiklų tikslas - kuo giliau į vaikų protus įrėžti Sausio 13 - osios atmintį, įtikinti, kad jie - dabartiniai mokiniai - privalo būti amžinai dėkingi žuvusiems ir sužeistiems tą baisią naktį, skolingi jiems už savo nepriklausomybę ir laisvę.

Gal to paties siekė ir sovietmečio mokytojai? Juk lygiai tais pačiais metodais (aiškinamaisiais pasakojimais, tylos minutėmis, piešinių ir nuotraukų parodomis, plakatais ir pan.) penkiasdešimt metų jie kalė į jaunas galvas Spalio revoliucijos idealus, aiškino vaikams, kad bolševikai buvo pagrindinė revoliucijos varomoji jėga.

Teigė, kad tik bolševikų aukų dėka žlugo carinė imperija, o ,,virš Nemuno kitas išaušo jau rytas", todėl privalu dėkoti ,,seneliams, tėveliams ir broleliams, gynusiems didį Spalį", ragino jaustis amžinai skolingiems.

Žinome, kad ne mokytojai klastojo istoriją. Žinome, kad vadovėlius rašė iki šiol visuomenėje didžiai gerbiami mokslininkai. Žinome, kad iš mokytojų buvo griežtai reikalaujama vykdyti programas, apribotas LTSR ir TSRS švietimo ministerijų, o mokytojai buvo, yra ir bus tik vaikų vedžiotojai ir programų vykdytojai.

Deja, pasikeitus politikos vėjams, būtent mokytojai, liaudiškai sakant, atsidūrė kvailių vietoje. Mokytojus keikė visi, kas tik netingėjo. Kaltino juos, kam sėmė iš užnuodyto šaltinio bolševikų primestas interpretacijas ir jomis girdė mokinius. Vadino juos raudonaisiais, siūlė klupdyti ant stiklo šukių. Mokytojai prarado prestižą. Jais niekas nebetiki. Juk mokytojo prestižas - ne dailus užpakaliukas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos lange ir ne kelios dešimtys eurų, iškovotų didžiulėmis sveikatos ir laiko sąnaudomis. Mokytojo prestižas - tiesos monopolis. Kaip žmonės gali gerbti tuos, kuriuos laiko melagiais, kuriais netiki ir nepasitiki?

Gaila, kad Lietuvos mokytojai vėl laipinami ant grėblio, nuo kurio į kaktą gavo beveik prieš 35 metus. Galėtume apsimest, kad to nematome. Galėtume ir toliau džiaugtis gražiais, išmoningais ir nuoširdžiais renginiais. Galėtume, jei nežinotume, kad politikų ir propagandistų išpūstas Sausio 13-osios balionas pliūkšta, o jam supliuškus, mokiniai ir jų tėvai vėl pasijus apgauti ir kėsinsis ant stiklo šukių klupdyti mokytojus. Bet gal atėjo laikas keisti plokštelę?

Prieš 10-15 metų skaitytojai atrado naujų informacijos šaltinių. Tikėkimės, kad dar neužnuodytų melu. Štai žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius pastebėjo, kad mūsų istorikai ir politikai mėgsta romantizuoti Lietuvos naujausių laikų istoriją ir pervertina visuomenės nuopelnus dėl iškovotos Nepriklausomybės. ,,Jeigu Lietuva 1989-1991 metais nebūtų turėjusi šešėlinių, bet įtakingų užtarėjų JAV Baltuosiuose rūmuose, Senate ir Atstovų rūmuose, „Baltijos kelias" būtų buvęs gerokai kruvinesnis, o gal net baigęsis 1991 metų sausį", - rašė A.Aleksandravičius.

Kas tie šešėliniai bei įtakingi užtarėjai? Vieną pirmųjų A.Aleksandravičius pamini Lenkijos žydų kilmės amerikietį Polą Vulfovičių. Šio veikėjo dėka Lietuva 2002 m. gavo kvietimą į NATO. P.Vulfovičiaus rūpesčiu, Lietuva buvo įtraukta į JAV gyvybinių interesų sferą. Jam vadovaujant, Pentagonas parengė ir paskelbė planą, išgąsdinusį Kremlių labiau negu Lietuvos piliečių 1992 metų birželio 14-osios referendumas dėl okupacinės kariuomenės pasitraukimo.

Apie kitą amerikietį, turėjusį didžiulę įtaką lietuvių kovoje dėl Nepriklausomybės, pasakoja tuometis krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės narys Audrius Butkevičius.

Pasak jo, 1991 sausį Seimo gynėjai turėjo šiek tiek ginklų, bet neturėjo nė minties pradėti ginkluotą susirėmimą su sovietine kariuomene. Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, A.Butkevičius buvo pasirengęs pats padegti parlamentą.

Kad vaizdas būtų dar gražesnis 1991 m. sausio 13-ąją iš Kino studijos į Aukščiausiosios Tarybos pastatą Vilniuje buvo atgabenta įrangos, kuri per filmavimus sukuria gaisro ar sprogimų vaizdą. Laimei, to neprireikė. Lietuviai, latviai, estai prieš sovietų imperiją kovojo taikiais neginkluoto pasipriešinimo būdais, kuriuos sugalvojo JAV Alberto Einšteino instituto profesorius Džinas Šarpas.

Kad 1988-1990 metų „Dainuojanti revoliucija" Lietuvoje nebūtų įvykusi be CŽV ir Pentagono pagalbos, suprato ir Kovo 11-osios akto signataras Saulius Pečeliūnas. Jo nuomone, Lietuvos parlamento gynėjai jautėsi drąsiau žinodami, kad Aukščiausiosios Tarybos gynybai nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo vadovauja Amerikos karininkas Andrius Eiva. Anot S.Pečeliūno, A.Eiva padėjo paversti tvirtove ir pačią Aukščiausiąją Tarybą, patarė, kaip įrengti minų lauką.

A.Eivą prisimena ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Knygoje „Lūžis prie Baltijos" jis aiškina A.Eivos taktiką, kurios laikantis Aukščiausiosios Tarybos puolėjams pavojingiausi buvo ne tiesioginiai parlamento gynėjai, bet Vilniuje partizaninį karą pradėję patriotai. Profesorius apgailestauja, kad, išsisklaidžius sausio agresijos išgąsčiui, Lietuvos valdžia pamiršo A.Eivą. Jis negavo jokio Lietuvos apdovanojimo, net kuklaus Sausio 13-osios atminimo medalio.

1991 metų sausio 13-osios naktis - 14 žuvusiųjų ir 700 sužeistųjų buvo efektinga akcija, bet laukiamo atgarsio pasaulyje nesulaukė. Kaip rašo istorikas Algimantas Kasparavičius, rytą po tragiškos nakties apie jokią pergalę niekas nerašė ir negalvojo. Visi, kam buvo svarbi valstybės nepriklausomybė, buvo niūriai susikaupę. Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., penkiolika mėnesių, savo laisvės ir valstybingumo sargyboje stovėjome praktiškai vienui vieni. Dauguma apie mus kilniai, gražiai rašė, simpatizavo, užjautė, guodė, bet padėti neskubėjo.

Pasauliui Sausio 13-oji - tik užsklanda kompiuterio ekrane. Gal iššoks gražus paveikslėlis. O Lietuvai? O Lietuvos vaikams?

Tegu lieka mums toji diena šventa - rami, tyli, kupina susimąstymo. Vardan žuvusiųjų ir sužeistųjų. Vardan nekaltų aukų.