Apie atsakomybę ir okupaciją

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikais reikėjo suprasti - kas įvyko 1940 metais, kad būtų padarytas politinis sprendimas. Tuomet pakako Molotovo - Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų paviešinimo. Nepriklausomybę praradome dėl svetimų įsikišimo, Rytų Europa buvo padalinta tarp dviejų militaristinių valstybių.

Kai Nepriklausomybė buvo atgauta, teisybė atstatyta, buvo pradėta ieškoti 1940 m. tragedijos kaltininkų. Reikėjo suprasti - kodėl lietuviai nesipriešino, kaip suomiai? Visi pabandymai šią temą aptarti susivesdavo į kaltinimus Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio aplinkai, vieningai baksnojant į asmenis, „vežusius Stalino saulę", kurie savo kūryboje „šlovino Staliną", kurių paminklus reikėtų nugriauti. Visi „baksnotojai" kažkodėl pamiršo, kad „Stalino saulė" buvo vežama tuomet, kai Lietuvos okupacijos faktas jau buvo įvykęs.

Kad Lietuva nesipriešino atsakingas ne žurnalistas Justas Paleckis ar poetė Salomėja Nėris, o tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka, kariuomenės vadai, tautininkai, visas, Lietuvą valdantis elitas.

Lietuvos Respublika turėdama nedidelę, tačiau pajėgią kariuomenę, kiekvieną kartą „išsigąsdavo", kai jai buvo pareiškiamas ultimatumas (nuo Lenkijos, Vokietijos, Sovietų Sąjungos), įsileisdama svetimą kariuomenę ir klusniai atiduodama savo teritorijas.

Kuomet Vokietija pasiūlė Lietuvai atsiimti Vilniaus kraštą iš Lenkijos, tai buvo galima padaryti visai nesunkiai, atstatant Lietuvos Respublikos valstybines sienas 1918 m. sutarties su Sovietų Rusija ribose ir ateityje išvengiant Raudonosios armijos įgulų. Istorinė proga buvo pražiopsota.

Kai Sovietų Sąjunga atidavė Lietuvos Respublikai Vilnių, prezidentas Antanas Smetona padėkojo už Vilniaus grąžinimą. Vienoje diskusijoje apie Lietuvos okupaciją, ironizuodamas pasakiau, kad Lietuvos prezidentas padėkojo už karinių dalinių įvedimą į Lietuvą, profesorius Alvydas Butkus pareiškė, kad mano informacija yra citata iš sovietinių vadovėlių. Kaip bebūtų, tai yra tiesa, Smetona dėkojo už Vilnių su visomis svetimos kariuomenės įgulomis.

Tuometinės Lietuvos visuomenė puikiai suprato - Lietuvos okupacija jau vyksta. Pakanka patyrinėti to laikotarpio žmonių atsiminimus. Pavyzdžiui, Druskininkų ir Ratnyčios gyventojai, atsidūrę Baltarusijos TSR sudėtyje, savo vaikus išsiųsdavo giminaičiams už Nemuno, į Lietuvą, sakydami, kad „čia gyvenimo jau nebus". Jei paprasti žmonės suprato, kad prasideda dideli pasikeitimai, ar to nesuprato Lietuvos politinis ir kariuomenės elitas? Puikiausiai suprato. Antanas Smetona nebuvo kvailas, nei naivus, jis pabėgo.

O tuometinis Lietuvos politinis elitas buvo ne tik bailus, bet parsidavęs. Tai liudija visuomenėje dar mažai žinomas faktas, kad tautininkai buvo finansuojami bolševikų.

Kas domisi Tarpukario istorija puikiai žino, kad dalis įtakingų Lietuvos politikų galėjo būti didžiųjų valstybių agentai. Apie tai galima spręsti iš poelgių, tyrinėjant jų biografijas. Kol eruditas Algis Avižienis stebisi, kodėl Lietuvos politiniai veikėjai buvo tokie palankūs Sovietų Sąjungai, tema laukia savo tyrinėtojo.

Viena iš niekšingiausių tuometinio, jau „atsisveikinančio" Lietuvos politinio elito poelgių, buvo Lietuvai nuoširdžiai dirbusių Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir Vidaus reikalų ministro Kazio Skučio išdavimas sovietams.

Vėliau Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, pradedant nuo pačias aukščiausias pareigas užimančių pareigūnų, buvo gėdingai perrengi į uniformas su sovietiniais skiriamaisiais ženklais. Kai kurie net fotografavosi.

Mūsų dienomis, žurnalistai iki šiol rašo graudulingus straipsnius apie tai, kad šio tragiško likimo Lietuva negalėjo išvengti. Tai GĖDINGAS MELAS, nenoras aiškintis, kas būtų atsitikę, jei tuo metu Lietuvą būtų valdę ne bailiai ir išdavikai, o patriotai, pavyzdžiui, tokie kaip generolas Povilas Plechavičius.

Jei būtų pasinaudota galimybe patiems atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, nebūtų Raudonosios Armijos įgulų, nes Lietuva liktų Vokietijos įtakos zonoje, o pokaryje jau būtų ne derybų objektas, o subjektas ir tikrai nebūtų Sovietų Sąjungos sudėtyje. Jos statusas būtų maždaug kaip pokarinės Lenkijos.

Pasakymas, kad Cvirka, Gira, Nėris, Venclova ir kiti „pasitiko okupantą" yra melas ir sovietinio istorinio naratyvo apie laisvanorišką lietuvių liaudies įstojimą į sovietinių tautų broliją pakartojimas, viena iš okupacijos neigimo formų. Tuo metu, kai buvo „vežama Stalino saulė", Lietuva jau buvo okupuota. „Stalino saulės atvežimo" metu jau vyko Lietuvos valstybės aneksija.