Žmonės virtualioje realybėje, ar realioje kaimynystėje neretai bando vaidinti herojus iš meksikietiškų serialų ir tikina, kad gyvena nuostabų šeimos gyvenimą, į kurią plaukia tonos gražių puokščių, blizga naujas automobilis, o vyras visuomet pamaitintas restoraniniais valgiais.
Palaukite, o kur dar diskusijos, kur aš dirbu ir uždirbu, kokie mano draugai ir pažįstami. Ir vieną dieną... Skyrybos... „Nunca mas" nebegyvensiu su tavimi.
Rodos, o ko čia stebėtis, daug žmonių šiais laikais skiriasi, žinoma, tai nėra nei sektina, nei labai smagi tendencija, bet taip jau yra. Bet kur šuo pakastas? Ogi ten, kad žmonės reklamuojasi, puikuojasi, kuria iliuziją vardan „pakazūchos", kokie mes patys sau faini.
Kodėl žmonės nori gyventi it muilo operose?
Ar jau bijoma tiesiog gyventi savo gyvenimus, kuriuose visko būna, nebūtinai tik gražaus ir balto. Apsižvalgau socialiniuose tinkluose, atrodo, kad visi žmonės visą laiką tik švenčia, baliavoja, džiaugiasi.
Sudaro iliuziją, kad gyvenimas - didelė šventė. Bet gyvenimas yra visoks, būna ir pykčių, ir liūdesio ir nesusipratimų, ir vargo, ir nepritekliaus... Visko... Ir kodėl mes turėtume gyventi principu „ką žmonės pasakys?".
Žinoma, tai nereiškia, kad turėtume patapti laukiniais ir spjauti į įstatymus.
Bet tiesiog nebijokime būti savimi. Gal ir ne tokie gražūs, gal ir ne tokie turtingi ar mėgstami, būkime savimi ir nustokime visiems įrodinėti, kad esame pakankami.