Ar mes vis dar krikščioniška valstybė?

Nėra apibrėžta:

- Kas atsakingas už tėvų, senelių palaidojimą, kai šeimoje yra vienas ir daugiau vaikų (eiliškumas pagal giminystę), jų nėra, bei valstybės pareiga jei giminų nėra;

- Kas privalo prižiūrėti kapavietę po laidojimo proceso - eiliškumas, atsakomybės, prievolės;

- Kas privalo būti užrašyta ant paminklinio asmens (prievolės, atsakomybės);

- Kokios civilinės atsakomybės numatytos už kapavietės apleidimą (netvarkymą);

- Kokia valstybės pagalba, jei kapavietės prižiūrėtojas socialiai remiamas asmuo su mažomis pajamomis;

- Kokia atsakomybė prižiūrinčio kapavietę asmens, jei jis yra kitos valstybės pilietis (emigravęs);

- Ir kitą.

Tenka apgailestauti, kad esant visai krikščioniškai partijai ir pasyviai kunigijai, bei tik šaškėmis žaidžiančių Seime, apie tai yra užmiršta. Pakako ir socialinės reklamos: kapinių tvarkymo ekskursijų į kitas šalis, kuri blokuota. O kur tie asmenys, kurie tvarkė tremtinių kapavietes, kai Lietuvoje nesutvarkytų kapaviečių apstu? Užsibaigė kelionės, užsibaigė žmogiškumas?

Apie Lietuvos Respublikos Seimo darbą , tuo klausimu, tenka tik apgailestauti...ir ką jie ten veikia? Tik čekiukus skaičiuoja? O kokia būtų tvarka , kur ir kaip būtų laidojami tiek savi, tiek priešai ,esant kariniams veiksmams?

Civilinis kodeksas apibrėžia tik žalą , atsiradusią su laidojimo išlaidomis.

Yra sukurta puiki svetainė apie palaidotus asmenis www.cemety.lt, kuri toliau pildoma, t.y. skaitmeninama informacija apie palaidotus asmenis, tačiau galimybės užsakyti kapavietės tvarkymą e-būdu vis dar nėra. Verslo niša. Tai būtų ypač aktualu emigrantams. Atkreipiu dėmesį, kad jaunoji karta nėra išmokyta prižiūrėti kapavietes, todėl jas dažniausiai tvarko vidutinio ir senyvo amžiaus žmonės.

Ar mes vis dar krikščioniška valstybė, ar link pirmykščių traukiam: kur pakišo, ten ir gerai?