Durys be rankenų

Netyčia teko nugirsti vieno tėčio pokalbį su mažamete dukrele, kad ji negirdinti kaip šis automobilis važiuoja. Į tai tėtis jai atsakė, kad tai pažangus auto, jo svajonė tokį turėti ir kad greit visi tokie pakeis važiuojančius su garsu.

Neištveriu ir atkreipiu tėčio dėmesį į tai, kaip nesaugu (netgi pavojinga) vaikučiams, kurie žaidžia, dūksta, laksto parko aikštėse, kai čia pat begarsiai pėsčiųjų takais pravažiuoja toks sunkvežimiukas. Ir kad Olandijoje, dviračių mekoje, atsiradus elektriniams dviračiams apie 40 proc. išaugo avaringumas.

Visi, kam teko lankytis Olandijoje, Danijoje, gerai žino, kaip atsakingai ten sutvarkytas dviračių eismas ir kokia tų šalių gyventojų kultūra, tačiau išvengti tokio dviratininkų mirtingumo augimo jiems nepavyko. Jau nevertinant, kad elektra tiems varikliams gaminama to pačio iškastinio kuro pagrindu, net ir atominėse elektrinėse, o saulės/vėjo energijos pakanka tik arbatai išsivirti, jau nekalbant apie neišsprendžiamas problemas su tokių mašiniukų akumuliatorių utilizavimu.

Tačiau minėtas tėtis sureagavo maždaug taip, kad visi argumentai neturi jokio svorio prieš „žaliąją energiją", ir man beliko tik atsiprašyti, kad užkalbinau ir sujaukiau bent sekundei šio piliečio „žaliąją" idiliją. O jis man į tai: „jūs nesijaudinkite". Atsakiau, kad būtinai jaudinsiuos.

Sakysite, apie ką aš čia? O apie tai, kad tokie infantilūs tėčiai net savo vaikų saugumą pasiryžę paaukoti, kad tik jų šlapia svajonė apie važiuojantį „lygintuvą" išsipildytų, nors jo dukrelė, būdama kokių 5 metukų, adekvačiai, logiškai pastebi ir reaguoja. Bet kas iš jos išaugs tėčio įtakoje - vienas Dievas težino.

Apėmė jausmas toks, lyg būčiau atsidūrus name, kur durys be rankenų. Mano kartos žmonės gerai žino, kokią aplinką tai simbolizuoja, tik skirtumas nuo šios dienos tas, kad šitokie „tėčiai" ten rankenų kišenėje neturėjo, o pastarieji - deja, turi.