Apie emigraciją galima kalbėti labai daug. Štai perskaičiau, kad 2011-aisiais iš Lietuvos emigravo daugiau kaip 54 000 žmonių. Ir susiėmiau už galvos. Sakoma, kad žmonės emigruoja dar ir dėl mados. Galbūt.
Tačiau mano kaimynas emigravo ir dėl dar vienos priežasties: kadangi jo vaikas serga cukriniu deabetu, jam reikalinga speciali insulino pompa, kuri, kaip vyras sakė, kainuoja keliolika tūkstančių litų. Jo šeimai tokie pinigai yra labai dideli. Ligonių kasos tiek nekompensuoja.
Kaimynas sužinojo, kad užsienyje pagyvenus kurį laiką tokiems vaikams insulino pompa skiriama nemokamai. Todėl tai buvo dar viena priežastis išvažiuoti. Va tada žmogus ir susimąstai, kad kai kurie emigruoja dar ir dėl sveikatos.
Vis dėlto manau, kad dirbti turime savo valstybėje, nes čia mūsų Tėvynė. Labai gaila, kad daugelis, net ir turėdami neblogus darbus Lietuvoje, gavę geresnių pasiūlymų važiuoja į užsienį ir ten lieka. Protų nutekėjimas ne naujiena, jau seniai geri įvairių sričių specialistai palieka Lietuvą. Tačiau kurgi dingo patriotiškumas ir noras kažką pačiam keisti savo šalyje? Aišku, atsiras daugybė skeptikų, sakančių, kad tokie norai labiau panašūs į kovą su vėjo malūnais. Šiuo metu taip manančiųjų labai daug. Tikriausiai dėl to ir nejusti to įkvėpimo savomis jėgomis gelbėti šalį.
Aš manau, jei visuomenė rodytų daugiau iniciatyvos, parodytų, kad jai tikrai ne tas pats, kas bus su valstybe, gal ir išrinktieji pagaliau pabustų. Galbūt kalbu utopiškai. Tačiau kai pasiklausai senelių pasakojimų, kaip žmonės aukojosi ir vertino savo Tėvynę, nepaisydami sunkumų, norisi, kad tas jausmas mūsų tautos neapleistų.
Algis, Zarasai
