Nežinau, ar man vienam taip, bet kuo daugiau skaitau informacijos apie užpultą Ukrainą ir jau ilgai besitęsiantį karą, tuo darosi baisiau. O jeigu dar koks kaimynas išsigandęs ateina padiskutuoti, tai išvis - nerimas. Kaip išlikti budriems ir šalto proto, kai aplink tiek daug informacijos ir, sakyčiau, gąsdinimo karu.
Žinoma, nereikia ir galvoti, kad viskas šiame pasaulyje tik gražu. Vyksta baisūs dalykai, nekalti žmonės kenčia, miršta. Sunku suvokti viso to baisumą. Bet jaučiu pas mus ir tą gąsdinimo kultūrą.
Supratau, kad savo atveju turiu riboti informaciją, nes tiek įnikau į skaitymus, kad tikrai gyvenimas sukasi tik apie vieną temą. Pamenu, močiutė pasakojo apie karą, kurį teko išgyventi, apie trėmimus, kokius baisumus patyrė šios kartos. Pasakojo ne viską, matyt, pernelyg skausminga viską prisiminti.
Mes, gyvendami savo patogius gyvenimus, niekada to nesuprasime, galime tik įsivaizduoti. Pasaulis gražus tada, kai jame vyrauja taika. Bet daug žmonių jaučiasi it gyvūnų pasaulyje, kuriame turi kovoti už kiekvieną dieną.