Istorinės pilietiškumo pamokos

Atvykstant prie minėtos įstaigos, pastebėjau aikštelėje stovinčius tris grotuotus policijos mikroautobusus. O teismo pastato viduje dvejose vietose įėjimus saugojo kelios poros neuniformuotų prižiūrėtojų. Į pačią teismo salę, prie kurios budėjo keturi ginkluoti policininkai, atvykusių žiūrovų neįleido.

Tuomet man teko posėdžių tiesiogines transliacijas stebėti televizoriaus ekrane žiūrovams skirtoje patalpoje, kurią taip pat saugojo dvi civiliais drabužiais vilkinčios prižiūrėtojos. Visas teismo pastato vidus taip pat yra stebimas vaizdo kameromis. Taigi, apsauga šioje įstaigoje - visapusiška.

Neramumų prie Seimo metu keli nukentėję policininkai teismui davė parodymus, tačiau kai kaltinamieji ir jų advokatai ėmė uždavinėti nepatogius klausimus pareigūnai dažniausiai atsakydavo, kad neatsimena arba pareikšdavo, kad buvo būtent taip, kaip parašyta pirminiuose parodymuose. Išklausius kalbų, susidarė įspūdis, kad teisiamųjų ir jų advokatų teisinių žinių lygis yra žymiai aukštesnis nei nukentėjusių pareigūnų.

Posėdžių pertraukų metu man ne kartą teko bendrauti su kaltinamaisiais ir buvusių įvykių liudininkais. Sužinojau įdomių dalykų. Viena įvykių liudininkė, gyvenanti Kelmės rajone, papasakojo, jog ji neramumų metu mobiliuoju telefonu nufilmavo pareigūnų elgesį su žmonėmis, bet praėjus kelioms savaitėms į jos namus atvykę pareigūnai atliko kratą, atėmė mobiliuosius, kuriuos vėliau grąžino, tačiau minėta medžiaga jau buvo ištrinta.

Dažnai sisteminė žiniasklaida kriminalizuoja riaušių prie Seimo dalyvius ir šiuo metu teisiamuosius. Viena jų, kaltinamąjį Arūną Stungurį, aš pažįstu asmeniškai. Galiu net neabejodamas pasakyti, jog minėtas žmogus yra sąžiningas, darbštus, kovojantis prieš neteisybę Lietuvos patriotas.

Arūnas, tarybiniais metais besimokydamas Kelmės rajone, uoliai ir demonstratyviai lankė bažnyčią, aktyviai lankydavo kapines ir uždegdavo jose žvakutes. Jis į mokyklą ne kartą buvo atsinešęs rožančių, kurį drąsiai rodydavo savo klasiokams. A.Stungurys, būdamas keturiolikmečiu, kategoriškai atsisakė stoti į tuometę komjaunimo organizaciją, kaip prieštaraujančią jaunuolio patriotiniams ir religiniams įsitikinimams.

Toks paauglio elgesys buvo iššūkis tuometinei sovietinei sistemai ir uoliems jos tarnams. Tad dar būdamas moksleiviu, 1984 m., jis buvo iškviestas į tuometinį Kelmės miesto KGB poskyrį „profilaktiniam pokalbiui". Kabinete saugumo darbuotojai jaunuolį griežtai įspėjo ir pagrasino ateityje nubausti fizine bausme.

1986 m. A.Stungurys buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnybos metu jaunuolis kareiviams ne kartą pasakodavo apie Lietuvos gyventojų trėmimus ir patriotines pokario kovas. Tai - labai drąsus, retas poelgis. 1988 m., grįžęs iš kariuomenės, jis aktyviai įsijungė į neseniai susikūrusio Sąjūdžio veiklą.

Nusikelkime į tolimesnę praeitį. 1972 m. rugsėjo 25 - spalio 3 d. Vilniuje sovietinės Lietuvos aukščiausiasis teismas nagrinėjo vadinamąją „Kauno chuliganų" bylą. Buvo teisiami aštuoni asmenys už šiurkščius grupinius viešosios tvarkos pažeidimus, piktybinį chuliganizmą, pasipriešinimą valdžios atstovams bei tyčinį valstybinio turto suniokojimą. Minėti kaltinamieji aktyviai dalyvavo su Romo Kalantos susideginimu susijusiuose minėjimuose Kaune.

Nors tai buvo politinė byla, tuometinė valdžia ją pavertė kriminaline, o minėti aštuoni teisiamieji taip pat buvo kriminalizuojami. 1972 m. gegužės 18-19 d. įvykių metu į pareigūnus buvo mėtomi akmenys, kiti daiktai, padegtu milicijos motociklai, išdaužyti pastatų langai, sužaloti žmonės.... Tada buvo sulaikyti 402 asmenys. 33 piliečiai buvo nubausti administracine tvarka, o minėti aštuoni žmonės gavo nuo vienerių iki trejų metų laisvės atėmimo.

Mano nuomone, tuometinė valdžia nebuvo suinteresuota nubausti kuo daugiau piliečių, netgi galbūt atvirkščiai - kuo mažiau arba susidoroti tik su pačiais aktyviausiais. O ir bausmės ne pačios didžiausios.

Keitėsi valdžios ir santvarkos. Dabar 1972 m. Kauno pavasario įvykiai ir jų dalyviai yra pateikiami kaip politiniai ir patriotiniai pavyzdžiai.

Panašūs neramumai įvyko Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28-29 dienomis. Tada Katedros aikštėje į taikų mitingą susirinkusius žmones ėmė vaikyti tuometinės SSRS vidaus kariuomenės kareiviai, kurie buvo ginkluoti skydais ir guminėmis lazdomis. Demonstrantai į karius mėtė akmenis, plytgalius, butelius ir kitus daiktus. Buvo suimtų asmenų. Tada pareigūnai ašarinių dujų prieš žmones nenaudojo...

Netrukus, po kelių valandų kariuomenės padaliniai paliko Katedros aikštę ir grįžo į savo dislokacijos vietas. Nors mitingas buvo nesankcionuotas, piliečiai galėjo toliau laisvai protestuoti. Rugsėjo 29 d. tuometiniame Vilniaus miesto Lenino rajono teismo posėdyje nutarta suimtuosius išteisinti ir išleisti į laisvę.

Dėl minėtų įvykių netgi atsistatydino iš užimamų pareigų tuometis sovietinės Lietuvos aukščiausias vadovas - pirmasis sekretorius Rimgaudas Songaila ir jo pavaduotojas Nikolajus Nikitinas.

Apie 1988 m. rugsėjo 28-29 d. neramumus Vilniuje autografinėje knygoje „Lūžis prie Baltijos" savo asmeninius samprotavimus pateikė Vytautas Landsbergis: „Matydamas videoįrašą, aš stebiuosi, kad tų kareivių ten neužmušė, nes sunku susivaldyti, kai po ranka yra krūvos didelių akmenų, o čia šalia muša tavo merginą. Vėliau kareiviai skundėsi, kad į juos kažkas mėtė ir įžeidinėjo, o tada jie atseit neturėjo išeities, tik pulti žmones. Iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai, nes jie pirmi puolė ir tik paskui truputį gavo atgal."

Kokie teisingi ir pranašiški žodžiai! Juos be jokių išlygų galima drąsiai priskirti apibūdinant 2021 m. rugpjūčio 10 d. įvykius prie Seimo ir jų dalyvius.

Dabartinis vadinamųjų riaušių prie Seimo kaltinamųjų teismas, kuriame teisiami ne 8, o 87 asmenys, mano nuomone, yra priemonė susidoroti su kovotojais, juos įbauginti ir sukompromituoti. Tuo pačiu pagąsdinti tuos, kurie dar gali, nori ir drįsta kovoti.

Manau, kad vykstantys posėdžiai Vilniaus miesto apylinkės teisme turėtų būti tiesiogiai transliuojami LRT kanalu visiems Lietuvos žmonėms. O streikuojantys dėl savo atlyginimų mokytojai privalėtų atvesti į minėtą teismą vyresnių klasių moksleivius ir pravesti jiems tikras, nuoširdžias ir neformalias pilietiškumo pamokas. Paaiškinant, kad kartais teisiami asmenys yra politiniai kovotojai ir jų kaltė yra ta, kad žmonės nenori ir negali susitaikyti su klestinčiu blogiu ir yra neabejingi Lietuvos ir jos piliečių ateičiai.