1 nuotr.Kaip besusiklostytų trejus (!) metus trunkančio karo Ukrainoje pabaiga, akivaizdu, kad laimėtoju bus agresorius.
Sulaužęs sutartį, užgrobęs kitos valstybės žemes ir suvaidinęs „referendumus" užgrobtose teritorijose dėl žmonių „noro" prisijungti prie „motinos Rusijos". (Baltijos „sesės" 1940 m. prie Tarybų Sąjungos irgi prisijungė „savo noru"). Įgyvendinęs savo liguistas imperines užmačias. V.Putinui nusispjaut į šimtų tūkstančių žmonių gyvybes, sugriautus miestus ir kaimus, suniokotus žmonių gyvenimus. Nusprendė, kad jam reikia Ukrainos žemių, pretekstu pasitelkė „netinkamą" Ukrainos elgesį ir pirmyn!
Kraujo upės politikų, ypač diktatorių, niekada nestabdė. Jie visada išprovokuoja karus. Nežinau, kaip galima ramiai miegoti, žinant, kad dėl tavo kaltės ir ambicijų žūsta šimtai tūkstančių.
Istorija rodo, kad moralės klausimai politikų niekada nevargino. Atrodė, kad po Antrojo pasaulinio karo reikalai keičiasi ir tarptautiniai santykiai niekada nebus sprendžiami ginklų pagalba. Deja...
Atsigręžus atgal į istoriją - kaip ir nieko naujo. Ar ne taip Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, 1920 metais atėmė iš Lietuvos Vilniaus kraštą? Scenarijus vienas prie vieno.
Hitlerio aneksijos irgi iš tos pačios operos.
O Izraelio šešių dienų karas 1967 metais, kai buvo užgrobtos palestiniečių teritorijos Vakarų krantas, Gazos Ruožas ir Golano aukštumos? Visur vyravo grubios jėgos panaudojimas prieš silpnesnį.
D.Trampo retorika dėl Grenlandijos, Panamos kanalo, Kanados irgi rodo, kad tarptautinius santykius norima spręsti iš jėgos pozicijų.
Dėl užgrobto Vilniaus krašto Lietuva tada skambino visais varpais, apeliavo į Europos ir pasaulio tarptautinę bendruomenę, o ši nė piršto nepajudino ištaisyti neteisybei. Kažkokia vos ne nykštukinė Lietuva „kelia bangas" prieš didelę Lenkiją. Apsieisit ir be Vilniaus krašto! Sėdėkit ir tylėkit! Tokia buvo pasaulio reakcija.
Su Ukraina kiek kitaip. Europa ir didžioji dalis tarptautinės bendruomenės bent jau pasipiktino V.Putino veiksmais, įvedė nieko nedavusias sankcijas, kažkiek palaikė agresijos auką pinigais ir ginkluote (neduok Dieve, dar visą Ukrainą okupuos), tačiau rimto Ukrainos gynimo nuo agresoriaus nebuvo ir nebus. Savas užpakalis svarbiau. Juo labiau kad agresorė galinga branduolinė valstybė ir dėl savo teritorinių užmačių pasiruošusi bet kam. Kam tampyti liūtą už ūsų?
Kai grubi jėga sugrįžta į tarptautinius santykius, jokie 5-6 proc. gynybai nuo BVP mūsų neišgelbės - tik dar labiau padidins didžiosios dalies gyventojų skurdą ir emigraciją.
O gal Prezidentas vadovaujasi kol kas neįvardijamu šūkiu „Būsim nuogi, bet ginkluoti"?
Mūsų karo šauklių svaičiojimai apie apsigynimą nuo didžiųjų valstybių agresijos naivūs ir juokingi. Apie tai pastaruoju metu rašė, kalbėjo ne vienas blaiviai mąstantis. Gaila, bet jų balso karo propaguotojai negirdi.
Jei didieji geopolitikos žaidėjai nuspręs, kad Baltijos šalis, visas ar po vieną, galima „suvalgyti", jokios kuriamos divizijos, joks NATO neapgins. Tai gal iš vis nereikia kariuomenės?
Manau, kiekvienas blaiviai mąstantis supranta, kad šalies gynyba būtina, nes antraip bet kada nežinia iš kur atsiradę „žalieji žmogeliukai" be skiriamųjų karinių ženklų pradėtų Lietuvoje daryti savo tvarką. Tačiau gynybai skiriamos lėšos ir ištekliai turi atitikti protingumo kriterijus.
Labai gaila, bet žmonija iš savo ilgametės istorijos nieko nepasimokė, netapo tobulesnė. Tobulesnėmis tapo tik technologijos. Kaip vyravo stipresniojo kultas, taip ir toliau tebevyrauja.
Mažoms valstybėms tai nieko gero nežada. Bet gal likimas mums bus palankus, jei elgsimės protingai?
