4 nuotr.Nuo praėjusio penktadienio, kuris išpuolė kaip Meilės diena, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio veidas kardinaliai pasikeitė. Meilės nei tą dieną, nei visas kitas po jos sekusias, žmogus nepajuto. Pinigai baigiasi, parama baigiasi, padrąsinimai baigiasi. Belieka tikėtis, jog tai nereiškia, kad baigiasi ir Ukraina.
Nesu politologė, gerai informuota apie geopolitinius niuansus, vertybinių popierių biržos nuokrypius ar pasikausčiusi naudingų iškasenų kloduose. Stebiu tai, ką pateikia lietuviška ir Lietuvoje veikianti žiniasklaida, dar šiek tiek užmetu akį į užsienio interneto portalus. Tad nežinau, ar čia taip specialiai sudėta, bet V.Zelenskio veidas šiomis dienomis verčia sunerimti. Prezidentas nuolat susirūpinęs, net sakyčiau, kad išsigandęs. Kartais atrodo, jog pravirks.
O juk anksčiau V.Zelenskis atrodė visiškai kitaip! Žinoma, kad prasidėjus karui iš to mažo jaunatviško veido vyruko akimirksniu susiformavo rimtas politinis žaidėjas. Suseno V.Zelenskis turbūt per paskutines 2022 m. vasario dienas. Bet nuolat pasitempęs, susikaupęs, ryžtingas. Neretai ir pajuokaudavo. O kaip džiaugėsi, kai Vilniuje buvo šiltai sutiktas vėliavėlėmis mojuojančios minios.
Net po sostinės Kijevo puolimų filmuodavo tiesiogines transliacijas, rodė, kad niekur nepabėgo, ragino kilti ukrainiečius, ginti savo šalį nuo okupantų rusų. Jau seniai įkvepiančių kalbų negirdėti... Dabar kalbama visai kitaip ir, atrodo, jog mažai kas tų kalbų jau klausosi.
Todėl man labai gaila Zelenskio, panašu, kad bus sutryptas. Bet prezidentas gali ir pasiaukoti. Man atrodo, kad jis iš tų, kurie negailės savęs. Svarbu, kad išliktų Ukraina.
