2 nuotr.Įvyko tai, kas turėjo įvykti - JAV prezidentu prisaikdintas Donaldas Trampas. Kad ir kaip didelė dalis ES valdančiųjų to nelaukė ir netgi bijojo, jau nekalbant apie tuščių kostiumų šlapias kelnes Lietuvoje.
Dabar gi jau aiškėja tendencija, kad priešiškumas auga tarp valstybių, kažkada turėjusių draugiškus, bendrus interesus ir, atrodo, pakankamai pragmatiškai sprendusių iškylančias problemas. Bet, kaip dažniausiai būna, kai situacija prastėja, pajamos mažėja, o išlaidos auga, neišspręstų problemų tik daugėja, tada priešų imama ieškoti tarp savų.
Konkrečiai turiu minty mūsų „vyresnius brolius" amerikiečius ir jaunesnius „vyresnius brolelius" britus. Pastarieji nevengia demonstruoti, kad gali veikti savarankiškai, neatsižvelgdami į JAV interesus Artimuosiuose Rytuose, o šiuo metu, pasinaudodami valdžios perdavimo JAV padėtimi, ir Rytų Europoje, kas neliks be atsako, manau, iš vyresniųjų.
Kol kas tai tik kalbos apie teritorijos plėtimą saugumo tikslais, kurios, visai tikėtina, gali materializuotis realiu nepriklausomybės nuo karūnos siekiančių tautų sprendimu. Kad sukandę dantis britai tam pritars, matosi iš didelių, aukštas pareigas einančių ponų kalbų: nei žodelio nepritarimo ar nepasitenkinimo, nei žodelio apie pokarinių sienų neliečiamumą ir valstybių teritorijų vientisumą.
Todėl net juokas neima, kai atsakymas į klausimą apie Krymo priklausomybę ne tik kad nulemdavo žmogaus likimą Lietuvoj, bet ir įtraukimą į tam tikrus „sąrašus", kurie niekuo nesiskiria nuo sąrašų nemokamai kelionei į šiaurės rytus savo laiku.
Niekas tikros Lietuvos istorijos nežino, bet, kad buvo visko, ne tik taip, kaip dabar mums bando pasakoti istorijos vadovėliai, tai akivaizdu. Buvo ir slaptųjų tarnybų, ir savų kaimynų įnašo, neaišku, iš pavydo ar iš keršto, ar iš noro pasitarnauti už „gardaus valgio šaukštą".
Iš kur mums sužinoti tiesą, jei valstybėje niekada apie tai nebuvo sąžiningos, išsamios, istoriniais faktais pagrįstos kalbos? Nėra jokio bendro susitarimo, kaip vertinti mūsų sudėtingą istoriją. Vien manipuliacijos žmogaus sąmone. Ir visiškai nevykęs Lietuvos prezidento pareigas einančiojo noras „nebūti vaiku", mat jis tariasi žinąs mūsų istoriją ir iš jos pasimokęs.
Įdomu, kokiu būdu? Stojimu į TSKP Sąjūdžio išvakarėse? Ar aiškiaregystės keliu?
Tai kaip teisingai atsakyti į klausimą: kieno Grenlandija? O Panama? O Kanada? O Šiaurės ašigalis?
Teisingo atsakymo būti negali pasaulyje, kuriame gaisrų sezono metu vandens hidrantai nudažyti gražia šešiaspalve vaivorykšte, tačiau be lašo vandens, o gaisrininkams sumažinti atlyginimai taupymo tikslais.
Arba naujo/buvusio prezidento inauguracijoje svarbiausias klausimas buvo prezidento žmonos plačiabrylė skrybėlė, o ne tai, kad, D.Trampui paskelbus, jog egzistuoja tik dvi lytys, salė pakilo iš vietų, kaip per Sąjūdžio suvažiavimą 1989-aisiais, išgirdus tiesos žodį.
Analogiją pavartoju tik šia prasme, kas paskui iš to išvirto.
Kaip iš neutralios Lietuvos valstybės vizijos tapome 6 proc. „naudos" (tiek planuojama skirti NATO) teritorija - kitas klausimas.
Visgi yra vilties, kad Mėnulio peizažo Lietuvai pavyks išvengti. Tokią viltį suteikia keletas dalykų.
Viltį suteikia tai, kas vyksta už Atlanto - kokius prioritetus jie pasirenka vidinių JAV problemų sprendimams bei kokia yra naujojo prezidento komanda, kuri tai darys.
Bet nerimą kelia tai, kad Europos ginklų sandėliai tušti, ypač ES, o perspektyva juos papildyti - tik po 10 metų.
Neramu ir tai, kad Europoje silpnėja pramonė, panašu, ir su žalia energetika nepavyksta.
Nerimą kelia ir tai, kad Kinija yra svarbiau ir pirmiau nei Europa. Ir tai, kad Rusijai vadovauja Putinas.
P.S. Kodėl Putinas yra LR viltis, jei bus klausimų, atsakysiu kitąkart.
