Lietuva, kas mūsų laukia?

Lietuvos sportininkai stebino olimpiniais pasiekimais ir rekordais. Filmų kūrėjai nuskynė prestižinius kino apdovanojimus. Šalies BVP rodikliai pranoko net Ispanijos rodiklius. Moderniai sutvarkytos Lietuvos bibliotekos, o Panevėžyje išdygo nuostabus parodų centras. Kai kurie verslai per trumpą laiką pasiekė neregėtų aukštumų. Lietuviai aktyviai siunčia pagalbą Ukrainai. Lietuvoje dirbo ir dirba daug gerų politikų, gydytojų, mokytojų. Vis dėlto pats nuostabiausias reiškinys buvo ir yra Lietuvos dainų šventė - tai tikroji Lietuvos dvasia. Įvyko Europos kultūros sostinės renginiai Vilniuje, Kaune, Europos krepšinio čempionatas. Šalyje pasiekti ES ir NATO tikslai.

Dažnai kalbama, jog Lietuvos atrama buvo laisvės kovotojai, patriotai. Kaip sekasi jų vaikams šiandieninėje Lietuvoje?

Žymus Lietuvos visuomenininkas Andrius Dručkus manė, jog daugelis patriotų ir jų ainių balansavo ties skurdo riba.

Deja, iki šiol mūsų šalies istoriją lydi daug šešėlių. Prisimename privatizacijos procesą. Tačiau kol kas niekas nekėlė privatizacijos indeksacijos klausimo - juk bendras nuosavas turtas kažkam atiteko pigiau, negu turėjo. Be to, daug klausimų kelia viso esamo turto Lietuvoje ir už jos ribų kilmė, milijoninės santaupos. Ar visa tai - iš sąžiningo darbo? Kažkas turėtų tuo pasidomėti.

Lietuvos biudžeto deficitas buvo nuolat didinimas iki kol pagaliau mes, piliečiai, turim pasakyti: toliau jau nebegalima. Daugybė žmonių dirba šešėlinėje ekonomikoje. Labai norėtųsi, jog šešėlinės ekonomikos problematika sulauktų pakankamo dėmesio spaudoje, televizijoje, radijuje, tarp politikų ir visuomenės sluoksniuose. Daugelyje sričių Lietuvoje atlyginimai išlieka per maži, jie pakeliami tik po nemenko triukšmo. Verta klausti, ar turėtų būti ribojami merų, valstybinių įmonių vadovų kadencijos terminai.

Be to, viso pasaulio problema - naujos mokyklos koncepcija. Kol kas gyvename senoje sistemoje, nors gerų idėjų yra. Deja, mūsų kelių ir kelelių būklė - prastesnė negu buvo iki Nepriklausomybės. Ilgą laiką kelias Vilnius-Utena kėlė pokario prisiminimus. Visos partijos turi gerų pasiūlymų ir idėjų, bet, deja, iki visą Lietuvą apimančios programos - toloka. Įdomu, kas būtų, jeigu būtų paskelbtas valstybinės programos konkursas. Dar daugiau - mūsų sveikatos apsaugos sistemą kankina senos bėdos ir kol kas nėra ženklų, kad būtų realių pokyčių. Ar mūsų kultūra kyla, ar krenta - palikčiau spręsti ekspertams.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos tikslų jau nuo 1996-1998 m. turėjo būti gimstamumo didinimas. Kokią kainą sumokėjo Lietuva, jau žinome nuo šešiolikto amžiaus. Maloniai nuteikia, jog naujasis Lietuvos premjeras savo numatytuose darbuose įvardijo gimstamumo didinimą - ačiū jam.

Tikėkimės, kad ir kiti Vyriausybės sprendimai bus palankūs Lietuvai.

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus išsakytas teiginys, jog mūsų Tautos padėtis tragiška, net blogesnė negu 1990 m., liko nepastebėtas. Matyt, Lietuvai reikia idėjos, nes didesnio gimstamumo vien už pinigus negausi. Lietuvoje įsigaliojo didžiulis pinigų kultas, o tai juk nėra visiškai būdinga mūsų Tautai.

Ar Vilnius - mūsų sostinė - turės modernią transporto sistemą? Sostinei nebetinka seni troleibusai gatvėse. Ar sostinė turės tarptautinius standartus atitinkantį stadioną? Pripažinkime, jog tai yra mūsų tam tikra gėda.

Ar negalėtų Lietuvos politikai ir kiti veikėjai atsiprašyti Tautos ir, pavyzdžiui, paaukoti į kelių fondą? Daugeliui pasaulio valstybių atėjo ar greitai ateis sunkūs laikai, todėl ir Lietuvai verta pagalvoti apie rezervinį fondą.