Lietuvos įvaizdis pagal Leniną

Teismo nuosprendis privertė pritūpti visus, kurie sovietmečiu studijavome universitetuose, institutuose, akademijose ir technikumuose. Veikiausiai, pritūpė ir tuomečiai akademikai, ir nariai korespondentai. Ir žymiausias marksistinės - lenininės estetikos profesorius, ir kiti aukštųjų mokyklų profesoriai pritūpė. Juk, jeigu teks mokėti už kiekvieną citatą, kurią prieš keliasdešimt metų ištraukėme iš Markso ar Lenino veikalų ir panaudojome disertacijose, diplominiuose ir kursiniuose darbuose, suvažiavimų ir konferencijų pranešimuose, išeisime ubagais. Iki pasaulio pabaigos neišsimokėsime.

Teigiama, kad E.Švenčionienė nubausta pagrįstai, nes propagavo komunistines idėjas, veikė prieš Lietuvos puoselėjamas vertybes. Teisėjai sako - teisėjai žino. Matyt, jiems akivaizdu, kad po Švenčionienės straipsneliuko feisbuke kilo didžiulis pavojus Lietuvos politikai, tautiškumui, moralei, religijai.

Gal E.Švenčionienė - supergalių turinti komunizmo statytoja? Gal antiherojė iš serijos „Tarybinę Lietuvą Cvirka sukūrė"? O gal tik motina, ieškanti teisingo kelio savo sergančiai dukrelei? Gal E. Švenčionienę, kaip ir didumą mūsų, piktina patyčios iš „Paskutinės vakarienės", laižybos troleibusai, putės skonio čipsai ir t.t.? Gal ji baisisi įnirtingu G taško ieškojimu dauginimosi, šlapimo, tuštinimosi organuose? Gal jai atrodo, kad visuomenė jau susiskirstė į morlokus ir ilojus, kaip kad 1895 metais pranašavo H.G.Velsas savo knygoje „Laiko mašina"?

Gal ji, kaip ir visos motinos, siekia, jog jos vaikai gyventų prasmingus, visaverčius gyvenimus, ir bijo, kad šiuolaikinėje jaunų, gražių, seksualių, turtingų, galingų ilojų visuomenėje jos mergaitei vietos nebus? Gal ji tiki, jog, gyvendama laisvoje valstybėje, gali galvoti ir sakyti, ką nori - taip, kaip nurodė Spinoza prieš 350 metų?

Sakykime, kad E.Švenčionienė, prieš rašydama straipsnelį, sudarė įsimintiniausių, dažniausiai cituojamų frazių sąrašą ir pabandė išsirinkti vieną - labiausiai motyvuojančią:

Mokytis, mokytis, mokytis (L.Seneka, A.Čechovas, M.Saltykovas - Ščedrinas, V.Leninas ir kt.);

Mokytojau, mokykis pats (A.Lunačiarskis);

Geros jums bl*t dienos (N.Jagelavičienė, A.Jagelavičiūtė);

Judinkis, sup*sta kale (K.Rose);

Eik šikt, apsimyžęs močkrušį (K.Rose);

Apžiok mano putę (H.Grace)

Užžsikruškit visi (J.B.Rob);

Rusų karo laive, eik na*uj (R.Hrybovas);

Šūde maudytis yra jūsų asmeninis pasirinkimas (I.Šimonytė);

Viską padarysiu, kad tokių šūdų, kaip jūs, nebūtų Lietuvoje (V.Uspaskich);

Tokius reikėtų šiaip jau šaudyt. Po vieną per metus (A.Valinskas).

E.Švenčionienė pasirinko pirmąją. Aš, jos vietoje, rinkčiausi antrąją. Ir E.Švenčionienei patarčiau Lunačiarskiu pasidomėti. Lunačiarskis tikrai geriau už V.Leniną švietimo politiką išmanė. O Lenino neminėčiau ir jo savo feisbube nevaizduočiau. Nuo mažumės šlykščiuosi Lenino, gulinčio karste, nuotrauka. Čia jau mano mamelė pasistengė. Ji prieš septyniasdešimt metų man, dar „Drakulos" neskaičiusiai, papasakojo apie bolševiką - vampyrą Leniną, naktimis iššliaužiantį iš mauzoliejaus ir geriantį Maskvos gyventojų kraują. To vaizdinio nepavyko atsikratyti per visą amžių. Priešingai, bėgant metams pasibjaurėjimas balzamuotu Lenino kūnu didėja. Didėja sulig kiekviena naujai atskleista Lenino laboratorijos paslaptimi, sulig kiekviena žinia apie slaptas mokslines procedūras, biologinių medžiagų keitimą dirbtinėmis, kurios padeda išlaikyti Lenino fizinę išvaizdą, svorį, odos spalvą, atskirų kūno dalių ir sąnarių lankstumą.

Aišku, kad V.Leninas buvo gabus mokinys, moksliukas. Tai neginčijama. Šiais laikais gimnaziją šimtukais baigtų. Vertinamas kaip mokslininkas - socialistinės revoliucijos kūrėjas. Toks maždaug kaip šiuolaikinis Oranžinių, Gvazdikų, Rožių, Džinsų ir kitų spalvotųjų revoliucijų kūrėjas Harvardo profesorius Džinas Šarpas, kurio technikomis, pasak Audriaus Butkevičiaus, buvo grįsta ir Dainuojančioji revoliucija Baltijos šalyse. Po revoliucijos pergalės Leninas, kaip ir mūsiškis Audrius Butkevičius, pajuto nepasitenkinimą šalimi, kurią sukūrė.

V.Leninas, kaip pažymėjo V.Putinas, nebuvo tikras valstybininkas. Jis negebėjo diskutuoti su politiniais oponentais. Jį toli lenkė penkiolika metų jaunesnis Aaronas Jakovas Sverdlovas - faktiškas valstybės vadovas ir tikrasis proletarinės revoliucijos vadas, įteisinęs ir, kaip būtiną revoliucijos metodą, naudojęs revoliucinę prievartą. Sverdlovui dažnai neįtikdavo Liaudies komisarų tarybos (šiais laikais - Ministrų Tarybos) ir jos pirmininko V.Lenino dekretai, pasiūlymai kažką keisti, reformuoti, o 1918 02 18, V.Lenino rūpesčiu, pasirašyta Bresto taikos sutartis jį tiesiog įsiutino. Juk pagal tą sutartį Rusijai teko atsisakyti Lietuvos, Latvijos, Estijos, dalies Baltarusijos, reikėjo išvesti kariuomenę iš Suomijos bei Ukrainos ir t.t. Remiantis tąja sutartimi, Lietuvai pavyko atkurti valstybę.

1918-11-11 d. Bresto taikos sutartis buvo anuliuota. Nuo čia reikėtų pradėti aiškintis, kas kūrė ir kas sukūrė tarybinę Lietuvą.

Leninas niekada neslėpė antipatijos Rusijai ir smarkiai jai prasikalto - tiek su Rusijos tautų teisių deklaracija, tiek su Bresto taikos sutartimi. Šiais dokumentais, kaip sakyta, jis paklojo teisinius pamatus Baltijos šalių valstybingumui ir nepriklausomybei.

Bet rusai Leniną myli ir iš mauzoliejaus nemeta! Dar keistesnė rusų meilė žydų kilmės politikos filosofui Karlui Marksui bei jo draugui vokiečiui Frydrichui Engelsui. Juk šitie veikėjai tyčiojosi iš Sevastopolio gynėjų. Anglus, prancūzus, turkus skatino sudeginti Odesą ir sugriauti Sevastopolį, skubino atstumti Rusiją nuo Juodosios ir Azovo jūrų, atkirsti jos prieigas prie jūros uostų. O tada, kai Rusija apaks, kai iš milžino liks vien „tulovišče" - vien liemuo be rankų ir kojų - nustumti ją į Aziją.

O rusai, lyg niekur nieko, K.Markso, F.Engelso vardais vadino miestus, gatves, gamyklas, bibliotekas, statė jiems paminklus, jų portretus kabino mokyklose ir valdiškose įstaigose, kitais būdais demonstravo savo pagarbą ir ištikimybę.

Negirtas nesuprasi, kaip sakydavo mano senelis. Regis, rusai nesidomi savo istorija ir senų knygų neskaito, o jų valdžia neturi nei ideologijos, nei valstybės įvaizdžio. Panašiai, kaip lietuviai? Pasak ukrainiečių politiko Olesijaus Arestovičiaus, valstybė, kaip ir visuomenė, gali sukurti tik du įvaizdžius - arba ateities, arba priešo įvaizdį. Priešų - vidaus ir išorės - turime apsčiai. Jų įvaizdį stipriname kiek išgalėdami.

O ateities? Ateičiai kol kas turime vienintelį, E.Švenčionienės paminėtąjį: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis".