Neseniai netekau darbo, santaupos beveik ištirpo, nuolat suku galvą, kaip išlaikyti visą šeimą. Padedu remontuoti mašinas žmonėms, už tai gaunu keletą litų. Gerai, žmona dar parneša algą, nors ir mažą. Pats aplink girdžiu tik dejones, grasinimus valdžiai, o kiti problemas sprendžia griebdamiesi butelio. Mums irgi sunku, bet dejuoti tikrai nesiruošiam.
Kad ir ta pati Mažeikių valdžia. Sako, pinigų nėra net gatvėms barstyti. Gali tikėti, gali ne, bet ji bent suteikė progą žmonėms patiems padėti miestui - davė kelias priekabas smėlio ir druskos. Tiems, kas gali, pasiūlė: pasibarstykite šaligatvius bent prie namų. Ir aš maišą pasiėmiau. Vis tiek nieko neveikiu, atsibodo tingėti namie prie televizoriaus. Ir gatvę prie namų nukasiau. Mane net “durneliu” kaimynai išvadino, kiti klausinėjo, gal gavau “parų”, kad užsiimu viešaisiais darbais.
Mane erzina, kai žmonės pasiduoda, tingi ne tik padėti kitiems, bet ir sau. Nesivargina net išeiti iš namų, nes įsitikinę: darbo nėra, ir taškas. Aišku, galima dėl visų bėdų kaltinti orus, sunkią vaikystę, blogą valdžią ir taip toliau. Tiesa, kad politikai ir ne visada stengiasi dėl mūsų, galbūt neretai ir vagia mūsų pinigus. Bet, tikiuosi, bent vagysčių tempai nepagreitės, kad jie nespės pasisavinti to, ką mes spėjame sukurti. Nepraraskim vilties.
VYTENIS, MAŽEIKIAI
