Anądien ateina pas mane draugė ir sako, žinok, parašė apie mane straipsnį vienas portalų, o jau žmonių komentarai... Dieve, padėk. Rodos, nieko blogo niekam nepadariau. O išvadinta visokiausiais epitetais. Ką dabar daryt?
Atsakau: nieko, o ką tu padarysi, pažvelk į tai iš kitos pusės. Draugė išpūtė akis. Mieloji, sakau, juk tu padarei gerą darbą, kiek žmonių išgydei. Maniškė, matau, pyktelėjo: „Tai ir tu juokiesi". Brangioji, galbūt kažkam nepadeda vaistai, mėtų arbata ar pokalbis su artimaisiais, galbūt kažkam panacėja straipsnių komentavimas!
Papylei pamazgėlių, žiūrėk, jau ir spaudimas susitvarkė, pagerėjo širdies veikla. Kitas, antai, išvaizdžią moterį durne išvadino, mano, gi graži, proto neturi, galiu prikomentuot ką noriu, vis tiek nesupras. Juo labiau kad niekas manęs nemato, galiu sėdėti ir prunkšti, nepersirengęs ar galvos neišsiplovęs. Aš interneto erelis! Uhu...
Maniškės akys blizga... Draugei kartoju, nurimk, gal tikrai žmonės sveikesni patapo, nes burnoj bjaurius žodžius nešioti, ypač kai jų daug, nėra lengva. Gi nesam atrajotojai, nesukramtysim atriję. Drauge, įsivaizduok, o kaip gamtoje, jei bebras negraužtų medžio, žinai, kokie jo dantys būtų? Turi liniuotę? Tai gal graužia, nes oranžiniai, baltesnių nori, - pralinksmėjo maniškė. Oranžiniai, nes emalyje daug geležies, - sakau. Todėl tvirti. Juokas toks dalykas, iš pradžių gali žvengt, ojėj, kokie dantys, bet kai įsigilini, paskui pagalvoji, gal ir man tokie neblogai?
Bet juk taip skaudu tie komentarai! Skaudu, tai skaudu. Na, sakau, nesusireikšmink, mieloji. O va mūsų prezidentą kai kurie veikėjai viešai mulkiu pavadina, ir dar visokiausiais epitetais. Tu įsivaizduoji - bet čia jau rimtai kalbu - be juokų, kaip leidžiama žeminti valstybės vadovą? Gali žmogus patikti ar nepatikti, bet jis yra šalies vadovas ir turime jį gerbti, kaip gerbiame savo mylimą šalį.
Jau rimtai tau sakau, drauge, kaip mokykloje tave vadino? Šakute, - atsako. Kūda buvai? Taip. Tai va, mano klasiokų irgi visaip pavadintų buvo, vardyt? Meitelis, šveplius, nabagėlis. O mane vadino kumelės vardu. Nes pasigyriau, kad tėvas arklį nupirko.
Niekas mokykloje nekalbėjo apie patyčių žalą, supranti. Atseit, normalu, visi kovoja dėl savo vietos po saule. Nebūsi kietas, neprasiskinsi sau kelio į elitą. O kas tas elitas? - klausia draugė. Ką aš žinau, brangioji! - atsakau. Gal kai kurie politikai...Gal turėtų jie apsiskelbti, tada lengviau atpažinti, kuriuos čia sekti. Pasidomėsiu, jei nori.
Tai tu nori pasakyti, kad jei neprasiskinsi kelio į elitą, amžinai gyvensi etikečių pasaulyje? - klausia maniškė. Dabar jau aš pyktelėjau: tai ir gyvename etikečių pa-sau-lyje! Pagadinsi klasėje orą vieną kartą, nesvarbu, kad netyčia. Gali nors ir atsiprašyt.
Niekas nekreips dėmesio, vis tiek tuometinės klasės žvaigždės pavadins bezdaliumi (-e), smirdaliumi (-e), nes neatitinki jų įsivaizdavimo linijos. Bet patys bez...ės įsirežę ir vaidins baisiai kvepiančius. Tai va, drauge, tokiame pasaulyje gyvename, kur ne tik vaikai klasėse negražius epitetus laido, bet ir suaugę, neretai ir išsilavinę, šalies vadovus sau leidžia mulkiais vadinti.