1 nuotr.Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios politiniai kaliniai, tremtiniai laikėsi tvirtos nuostatos - mokykla turi būti patriotinė. Tokia, kokia buvo prieškaryje. Būtent prieškario patriotinė mokykla išugdė kartą, kuri beveik dešimtmetį didvyriškai kovojo prieš žiauriausią sovietinę okupaciją. Žuvo per 20 tūkst. laisvės kovotojų. Panašiai tiek buvo prieškario Lietuvos kariuomenėje. Tokio ilgo, atkaklaus pasipriešinimo nebuvo jokioje Vakarų Europos valstybėje.
Panašus pokario ginkluotas pasipriešinimas, herojiškas kaip Lietuvoje, tik didesnio mąsto, buvo Vakarų Ukrainoje. Ten žuvo 60 tūkst. patriotų ir tiek pat sovietų okupacinės kariuomenės baudėjų. Ir mus, ir ukrainiečius įkvėpė pasiaukojantis pokario ginkluotas pasipriešinimas. Jis ir toliau vyksta Ukrainoje, tik visos šalies mastu. Visas dorasis pasaulis palaiko didvyrišką ukrainiečių kovą prieš Kremliaus psichopatą.
Bet grįžkime į Lietuvą. Garsi Lietuvos pokario ginkluotojo pasipriešinimo tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė, parašiusi neprilygstamą „Pasipriešinimo istoriją", pasakė: „Partizanų kova - gražiausias deimantas mūsų istorijoje." Visi patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės turi skaityti šį vadovėlį, rekomenduoti jį jaunimui. Tai patriotizmo biblija, ją privalo turėti kiekviena šeima.
Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai už savo kuklias pensijas visoje Lietuvoje pastatė tūkstantį paminklų Laisvės kovotojų atminimui. Tai didžiausias idealizmo proveržis mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje.
Deja, švietimo sistemos situacija buvo nuvilianti. Kalbant apie patriotinį ugdymą - iki tautinės mokyklos buvo kaip iki mėnulio.
1992 m. rinkimus į Seimą laimėjo stagnacinės buvusiųjų valdžioje jėgos. Jos suprato, kad jeigu mokykloje moksleiviai bus auklėjami patriotiškai, užaugę jie už šiuos nebalsuos. Mokyklų direktoriai liko tie patys, kurie buvo sovietmečiu. Mokytojai taip pat buvo paruošti sovietmečiu, tad atitinkamos buvo ir jų pažiūros. Istorijos programoje pasipriešinimo istorijai, kuri faktiškai buvo tabu, dešimtose klasėse buvo skirta vos viena pamoka.
Buvo ir kuriozinių atvejų. Vienos mokyklos kolektyvui buvo pasiūlyta pavadinti ją garsaus partizanų vado vardu. Iš 72-ų tos mokyklos pedagogų, 69 balsavo prieš. Politinių kalinių ir tremtinių organizacijų vadovybėms trūko drąsos, jos buvo gana pasyvios.
Tai prieštaravo aktyviai patriotinėms dalies politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių nuostatoms. Jie siekė aktyvios veiklos. Buvo statomi paminklai, rašomi prisiminimai, aktyviai dalyvaujama patriotiniuose renginiuose.
1991 m. sausio 13-ąją, kai nepriklausomybė pakibo ant plauko, dešimtys tūkstančių politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, šaulių, kitų patriotiškai nusiteikusių piliečių pasiaukojančiai budėjo dienomis ir naktimis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Televizijos bokšto, kur 14 gynėjų žuvo, šimtai buvo sužeisti. Jų aukos dėka nepriklausomybė buvo apginta.
Didvyriškas pokaris, Sausio 13-oji, savanorių kovos 1919-1920 m., visa mūsų istorija - neišsenkantis patriotizmo ugdymo šaltinis. Jį reikia deramai panaudoti, nes mažai tautai, esančiai pavojingoje geopolitinėje zonoje, patriotizmas būtinas kaip oras. Šalį gins tik patriotiškai nusiteikę piliečiai. Ryškus to įrodymas - vykstanti didvyriška ukrainiečių kova su Rytų pabaisa.
Dabartinėje, potencialiai pavojingoje Lietuvai geopolitinėje erdvėje patriotizmui alternatyvos nėra. Norisi prisiminti kai kuriuos įvykius ir datas, susijusius su šia nuostata. Minėjau, kad mus, politinius kalinius, tremtinius, Laisvės kovų dalyvius, švietimo sistema, kalbant apie patriotinį ugdymą, netenkino. Ir dabar ji toli gražu nėra ideali.
Nuo pat Atgimimo didesniu aktyvumu, kalbant apie šią problemą, pasižymėjo Kazlų Rūdos politiniai kaliniai, tremtiniai, šauliai. Išsamiau apie jų veiklą kitą kartą.
O dabar verta prisiminti vieną svarbią datą. 2002 m., t.y. lygiai prieš 20 metų, kovą. Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklų istorikai pirmieji Lietuvoje pradėjo skirti pasipriešinimo istorijai 18 pamokų per metus vietoj vienos, numatytos pagal programą dešimtoje klasėje. Pusės pilietiniam ugdymui skirtų pamokų sąskaita. Tai buvo vietos tremtinių ir šaulių iniciatyva.
Mūsų iniciatyva plito tarp mokyklų istorikų Lietuvos mastu. Istorikų konferencijose Druskininkuose (2004 m.), Alytuje (2005 m.), Marijampolėje (2006 m.), Kaune (2007 m.), Kaišiadoryse (2008 m.) savo patirtimi dalijosi mokytoja Birūta Bujauskienė ir šių eilučių autorius, didžiausio Lietuvoje Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius.
