Iki šiol kartais kankina sąžinė dėl to, kad prieš 19 metų nebuvau nei prie televizijos bokšto, nei prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Lyg ir turėjau pateisinamą priežastį - sirgau. Dabar bepigu svarstyti, būtų užtekę drąsos ar ne. Belieka didžiuotis, jog daugybei lietuvių drąsos užteko, nors tomis dienomis net žiūrėti žinias per televiziją buvo baisu.
Kai tapome nepriklausomi, atsirado labai populiarus klausimas: ar dėl tokios Lietuvos kovojome? Mano nuomone, šis klausimas paseno. Jau prieš dešimtmetį buvo aišku, kad kovota ne dėl tokios Lietuvos. Ir vis aktualesnis darosi kitas klausimas: ar dabar atsirastų žmonių, pasiryžusių pulti po tankais?
Spėju, kad dabar idealistų būtų mažiau. Žvelgiant iš materialinės pusės, dalis lietuvių apteko taukais. Prabangus butas, blizganti mašina, solidus indėlis banke - štai kiek priežasčių nerizikuoti savo kailiu. Tokių yra palyginti nedaug. Didelė tautos dalis neturi ko prarasti, bet neturi ir ko ginti. Čia vėlgi kalbu apie materialinę pusę.
Pažvelgus į dvasinę pusę, dar liūdniau. Lietuvoje jau abejojama, ar pokario partizanai buvo partizanai ar tik banditai. Taip “įvertinti” žmonės, kurie priešinosi okupantams. Laimei, Sausio 13 d. įvykiai nevertinami taip prieštaringai. Praėjo tik 19 metų, kol kas viską prisimename ne iš vadovėlių. O kas bus, kai praeis 60 metų? Tik nuo mūsų tai priklauso. Jei senieji didvyriškumo pavyzdžiai jau neįkvepia, išsaugokime bent naujuosius.
POVILAS, VILNIUS
