1 nuotr.Laimei, pralaimėti rinkimus man tikrai negresia, nes neturiu nė minties juose dalyvauti. Net ir mažiausiai nutolusiuose nuo žemės, kaip savivaldos, ar mažiausiai lemiančiuose, kaip Europos Parlamento. Ką jau kalbėti apie prezidento rinkimus.
Ir visgi po prezidento rinkimų antrojo turo iškilo klausimas iš serijos, „kas būtų, jeigu būtų": ar po pralaimėjimo apgailėtinai mekenčiau, esą viskas puiku, nieko nepralaimėjau? Patyrę politikai elgiasi būtent taip.
Prašosi analogija su futbolo rungtynėmis, kurias ambicijų neslepianti komanda prapila 1:3, o treneris po to aiškina: ai, viskas čia gerai, rezultatą buvo galima nuspėti, mums svarbiausias dalykas buvo ne skaičiai švieslentėje, įgavome daug patirties, išbandėme žaidėjus. Atseit, dirbau labai gerai, bet štai netyčia prakišau 1:3. Tokį rezultatą pasirinkau, nes maždaug tokiu santykiu Ingrida Šimonytė pralaimėjo Gitanui Nausėdai.
Pati I.Šimonytė tai labai nemekeno, bet jos partijos draugai plonino liežuvius, kiek tik galėjo.
Konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė atrado, kad premjerė nelaimėjo, bet tuo pačiu metu lyg ir nepralaimėjo.
Partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigė, kad pavyko pasiekti tikslus: „Konsoliduoti rinkėją, pasiūlyti alternatyvą, leisti rinkėjams rinktis iš vakarietiškų kandidatų."
Brrr..., koks apgailėtinas mekenimas.
Suprantu, kad po pralaimėjimų panašiai elgiasi dauguma politikų, ne tik konservatoriai. Tačiau konservatoriams labiau už kitus derėtų sau užduoti klausimus: kodėl mūsų taip nekenčia visur, išskyrus brangiausius Vilniaus rajonus, kodėl mūsų kandidatui praktiškai neįmanoma laimėti prezidento rinkimų, ką galime padaryti, kad būtų kitaip?
Gal kai kurie partijos nariai ir užduoda sau šiuos klausimus, bet bendra povyza išlieka ta pati - save įsimylėjusio povo.
