1 nuotr.Kai politikai skaičiuoja, kiek dar milijardų eurų prireiks gynybai, pagrįstai kyla klausimas: kam jie bus išleisti?
Ar bus nauda, ar tapsime stipresni? Viena vertus, išleisti tikrai bus kur - karo technika, amunicija, dronai, visokios antimobilumo priemonės. Neprieštarauju, kad viso to reikia, gyvenant šalia grobuoniškai nusiteikusios valstybės.
Tik ar to užtenka? Tėvynę karo atveju juk gintų ne tik technika, gintų žmonės. Taigi, kaip reikalai su žmonėmis ir su visuomenės požiūriu?
Metai po metų įprasta matyti pranešimus, kad karo tarnybai tinka tik maždaug pusė jaunuolių. Dalis jų simuliuoja, prisigalvoja psichinių problemų. Kita dalis tiesiog netinka fiziškai, nes paauglystę praleidžia prie kompiuterių, yra silpni.
Klausimas: ar užteks valios tai pakeisti, bent jau padidinti fizinio lavinimo pamokų skaičių, rimčiau į tai pažiūrėti, kad būsimasis valstybės gynėjas nulaikytų automatą ir nubėgtų kelis kilometrus? Tam turbūt nereiktų milijardų, tik noro.
Psichologinis išglebimas - irgi problema. Ar būsimasis valstybės gynėjas nepuls į depresiją, kai jam lieps keltis šeštą ryto ir didžiąją dienos dalį apsieiti be telefono? Juk supermamytė vaikui visą gyvenimą aiškino, koks jis išskirtinis, net jei nieko nesugeba ir nesistengia.
Suku link to, kad ieškant gynybai milijardų, turi keistis ir visuomenės mentalitetas.
Kai pernai politikas ir istorikas Valdas Rakutis pareiškė, kad moterys turi gimdyti, kilo baisus pasipiktinimas, nors karas vyko jau trečius metus. Maždaug - ne Rakučio reikalas, ką moterims daryti.
Išties, taikioje, ramioje demokratiškoje visuomenėje tai nei Rakučio, nei mano, nei dar kažkieno reikalas. Tačiau dabar gyvename visuomenėje, kurioje ketinama visus resursus skirti gynybai. Todėl dabar visų reikalas, gims ar negims tie būsimi valstybės gynėjai.
Nes be jų milijardai nepadės. „Bolto" vairuotojai iš saulėtųjų Azijos šalių Lietuvos negins.
