1 nuotr.Žinau, kad niekada nebūsiu Lietuvos prezidento patarėju, nes nėra nei noro, nei, ką čia slėpti, gebėjimų.
Noro trūksta dėl to, kad, tapęs patarėju, turėčiau nuolat malti liežuviu, kartoti banalybes, bendrauti su žmonėmis, su kuriais visai nenoriu bendrauti.
Neabejotinai trūksta ir gebėjimų visa tai daryti. Nes tai nėra paprasta. Vienas dalykas, kai banalybėmis apie orą daliniesi su kaimynu, kitas - kai kas antrą dieną kartoji banalybes viešai.
Taigi, viena vertus, dirbti prezidento patarėju visai nesinorėtų. Kita vertus, net labai norėtųsi, nes šis darbas yra tiesus kelias į šviesią ateitį. Asmeninę, o ne visos valstybės.
Šitas kelias yra gal ne toks patogus, kaip Europos Parlamento veteranų, bet tikrai patogesnis nei paprasto seimūno.
Pastarasis po kadencijos ir nesėkmingų rinkimų gali likti be gero darbo, kad ir su nebloga išeitine.
Teoriškai taip gali atsitikti ir prezidento patarėjams, bet realybėje taip turbūt nebūna.
Pamenu, kaip artėjo Dalios Grybauskaitės kadencijos Prezidentūroje pabaiga, ir jos patarėjai kaip pulkelis paukščių mikliai išsilakstė į įvairius postus. Tik purpt, ir jau sėdi visi ant patogių laktų.
Gitano Nausėdos kadencijos pabaiga dar neartėja, tačiau pastebimas tas pats procesas. Vienas tapo užsienio reikalų ministru, kita taps valstybės kontroliere.
Ir teisingai, nėra ko laukti pabaigos. Anksti kėlęs, nesigailėsi, anksti purptelėjęs - juo labiau.
Dar pamenu, kaip prezidentas palikdavo ant atsarginių suolelio kokį eksministrą, neskirdavo teisėju ar diplomatu, nes šiam reikdavo „atšalti".
Jei tokiu atveju reikia „atšalti", tai prezidento patarėją irgi derėtų patupdyti į politinį „šaldytuvą" bent metams, nes kitaip atsiranda nepotizmo kvapelis.
Bet ne, prezidento patarėjams „šaldytuvas" niekada negresia, šioje terpėje klimato atšilimas pastebimas kaip niekur kitur.
