4 nuotr.Sporto mėgėjus galima suskirstyti į dvi dalis - išties sportuojančius ir stebinčius varžybas nuo sofos. Žinoma, netrūksta tarpinių variantų, tačiau, neabejoju, kad „sofos sportininkų" Lietuvoje yra daug. Turbūt daugiau nei išties sportuojančių. Dabar „sofos sportininkams" atėjo sunkūs laikai, iš jų bandoma išmelžti vis daugiau pinigų.
Dar prieš kokius penkerius metus viskas buvo paprasta - jei turi kabelinę ar skaitmeninę televiziją, matai pakankamai daug. Už sporto kanalų paketą tekdavo primokėti kelis eurus per mėnesį, bet su tuo galima taikstytis, ypač gerais laikais, kai netoliese nevyksta karas ir nėra milžiniškos infliacijos. Tačiau prieš kelerius metus į sporto transliacijų sritį Lietuvoje septynmyliais žingsniais įsiveržė „progresas". Šį žodį rašau kabutėse, nes iš tiesų nematau jokio progreso tame, kad technologijos padeda lupti pinigus iš vartotojų.
Jei nori matyti Vilniaus „Rytą" krepšinio Čempionų lygoje, mokėk už vieną platformą. Jei nori matyti Vilniaus „Žalgirio" futbolininkus Konferencijų lygoje, mokėk už kitą. Net už 144-ąją vietą reitinge užimančios Lietuvos futbolo rinktinės mėgėjiškas rungtynes su Farerų salų ekipa reikia mokėti. Pridėkime kelis eurus, kurių reikalauja už sporto paketą TV paslaugų tiekėjai. Juos sumokėję, matysite Eurolygą, bet futbolo Čempionų lygos ar Anglijos „Premier" lygos vis tiek nematysite. Bendrai toks melžimas prisiekusiam sporto mėgėjui atsieis kelis šimtus eurų per metus.
Ką gi daryti, jei melžia visi, kas netingi? Mano galva, geriausia nesirinkti nė vieno iš melžėjų ir nemokėti niekam. Geriau būti senamadišku nei pataikauti tokiam „progresui", ir tai galioja ne tik sporte. Jei neturite kur dėti pinigų, verčiau paaukokite juos vargstantiems nuo nepritekliaus ar kenčiantiems nuo karo nei sporto transliacijų kąsneliais viliojantiems milijonieriams.
