1 nuotr.Sako, Lietuvos moksleiviai prastai moka matematiką, labiau linksta į humanitarinius, socialinius mokslus. Gal todėl lietuvių kalbos egzamine raštu įvesta aiški riba - parašyti ne mažiau kaip 500 žodžių. Suskaičiuoti reikia pačiam. Bent taip pasimokys skaičiuoti.
Ironizuoju, bet iš tiesų čia nieko juokingo. Nors deklaruojama, kad reikia ugdyti kritinį mąstymą, vaizduotę, nevaržyti jaunimo beprasmėmis normomis, neatsiejama egzamino dalis yra labai ilgas taisyklių sąrašas.
Suprantu, taisyklių reikia, nes egzaminas yra labai svarbus įvykis, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių. Visgi ta 500 žodžių riba, kurią pačiam reikia pažymėti, man atrodo lyg signalas: turėk saiką su savo kritiniu mąstymu, prilaikyk vaizduotę, atsisakyk dalies minčių, nes juk reikia kruopščiai paskaičiuoti žodžius. Ir brūkšnį užbraukti.
Daugelis, spėju, pasiekę minimalų žodžių skaičių, rašinį tuo brūkšniu ir baigia. Mažiau teksto - mažiau problemų. Še tau ir kritinio mąstymo ugdymas.
Yra dar keistesnių taisyklių. Pavyzdžiui, atliekant kalbėjimo užduotį, moksleivis turi būti pasisukęs tik į vieną pusę, žiūrėti į vieną iš dviejų egzaminuotojų, o į kitą - šiukštu, draudžiama.
Teko girdėti, kad rašant rašinį buvo galima atsinešti buteliuką vandens, bet tik be etiketės. Kad skaidru būtų. O skaidrios gertuvės neštis negalima. Absurdas.
Paklausite, o kuo čia dėti pavadinime paminėti seimūnai?
Tuo, kad egzaminų taisykles kuriantys žmonės galėtų nukreipti dalį energijos ir sukurti taisykles parlamentarams.
Aiškių taisyklių labiausiai reikia būtent jiems, nes patys niekaip negali nuspręsti, kas jiems leidžiama.
Pavyzdžiui, ar galima už visų mūsų pinigus nusipirkti kompiuterį? Ach, galima, tai tuomet ar galima po kadencijos pasilikti kompiuterį sau? Vaje, sakote, tai negražu, bet juk niekur neparašyta, kad negalima. Tebūnie, pasiliksiu.
Išgelbėkime seimūnus nuo tokių moralinių dilemų, įveskime bent tiek taisyklių, kiek sukurta abiturientams. Bėda ta, kad taisykles jie kuria patys sau.
