1 nuotr.Valstybės institucijos jau taip priprato su mokesčių mokėtojų pinigais elgtis kaip su savais, kad tai tapo kone norma.
Jokių pastangų taupyti. Kiekviena ministerija turi po kelis teisininkus, tačiau teisinės paslaugos vis tiek perkamos iš šalies. Ir ne tik tokios, kokioms reikia specialių įgūdžių, bet ir tokios, kurias privalėtų sugebėti atlikti pačių ministerijų teisininkai: net tokios, kaip teisės aktų vertinimas.
Tačiau tai dar ne baisiausia. Teisė susijusi su rimtais dalykais, kur menkiausia klaida gali atnešti rimtų pasekmių - nuo tokių, kaip teismų skirtos baudos už netinkamą atstovavimą, iki tokių, kaip nelogiški teisės aktai, sukeliantys sumaištį visuomenės gyvenime.
Bet įdomiausia, kad neseniai atliktas tyrimas atskleidė, jog du trečdaliai ministerijų lėšų viešinimo ir informavimo paslaugoms skiriama viešųjų ryšių ir reklamos agentūroms.
Nors irgi nerasite nė vienos ministerijos, kurioje nedirbtų po kelis viešųjų ryšių atstovus. Kam tada samdyti kažkokią agentūrą, kad ši parašytų pranešimą spaudai, jei tam mokamos algos saviems valdininkams?
Už ką tada jie gauna algą? Net jei ir prastesnį pranešimą parašytų, tai jokių rimtų pasekmių nesukeltų. Na, gal ne taip šauniai būtų parodytas ministras ar kitas aukštas pareigas užimantis ponas, bet tik tiek.
Ar galima įsivaizduoti, kad tokie dalykai vyktų viešajame sektoriuje, kur verslas į pinigus žiūri itin atsakingai? Tam reikėtų turėti itin lakią fantaziją.
Neįsivaizduoju kokio nors laikraščio savininko, kuris mokėtų algas saviems žurnalistams, tačiau pirktų ir straipsnių rašymo paslaugas iš šalies.
Arba kokio nors prekybos centro vadovo, kuris mokėtų algas samdomiems kasininkams, tačiau ir kviestų žmones iš gatvės, kad šie pastovėtų už kasų bei mokėtų algas ir vieniems, ir kitiems.
Taip besielgiant bankrotas būtų ne už kalnų.
O valstybės institucijoms kas? Juk visos žino, kad bet kokiu atveju, kiek lėšų betrūktų, bus pasiskolinta, o skolą grąžins mokesčių mokėtojai.
