1 nuotr.Ne kartą teko girdėti mokytojų diskusijas apie tai, kad dalis mokinių neturi motyvacijos mokytis taisyklingai rašyti, nes nemato prasmės.
Jaunuolių argumentų nors vežimu vežk: „vis tiek mane supras, kad ir kaip parašysiu", „aš ruošiuosi emigruoti, man reikės tik anglų", „pasinaudosiu dirbtiniu intelektu, jei ko nors nesuprasiu", „mano tėvai irgi nemoka taisyklingai rašyti"...
Mokytojai argumentuoja, jog teks mokėti ir oficialų laišką parašyti, o kur dar socialinių tinklų platybės...
Čia vaizdo įrašuose aktyviai reklamuojami įvairiausi seminarai ir praktikos, produktai, o apačioje bėga eilutė. Skaitykit. „Juk nenorėtumei pasirodyti beraštis?"- retoriškai klausia mokytoja.
Užsispyrėlis mokinys sumurma: „Svarbiausia man uždirbti, kad ir su gramatinėm klaidom!" Klasė leipsta juokais.
Mokytoja atsidūsta: „Jūsų reikalas, paminėsite mano žodžius." Štai kaip viskas baigiasi...
Žmogus toks jau yra, motyvacija dažniausiai atgimsta tuomet, kai pats gyvenimas įspiria: „Laba diena pone ukininke pirksiu 10 keulių jai parduosit". „O jūs sukčius?" - atrašo ūkininkas. „Ne, pirkėjas, tik nemoku rašit", - atsako tas, kuriam kadais nereikėjo lietuvių kalbos. Žinoma, čia tik šaržas, bet kiekvienoje komedijoje yra tiesos. Mokytojai nėra dievai, ne visiems ir duota sudominti taip, kad matematikos gerbėjai staiga pamiltų leksiką.
Kalba yra didžiausias mūsų turtas, o turto niekas neteršia, atvirkščiai, gina ir saugo.
Žinoma, buityje staiga visi netapsime diktoriais ir kalbininkais ir it povai nevaidinsime visažinių. Namuose kalbame kaip norime, vartojame ir žargonus, ir svetimybes.
Sakysite, o koks kieno reikalas? Ir būsite teisūs. Vis dėlto taisyklingai parašę oficialų laišką pirmiausia būsime suprasti. Ir neliks vietos interpretacijoms.
