1 nuotr.Politikai savotiškai turėtų būti panašūs į dvasininkus, nes tiek vieniems, tiek kitiems būtina empatija.
Jeigu kunigas per pamokslą nenaudoja botago principo, o kalba telkiančiai, motyvuojančiai, jis parapijiečių bus mėgstamas, ir tie pamokslai turės daugiau naudos.
Tas pats dėl politikų, jeigu šie kalbės, kad patys rinkėjai kalti dėl problemų, tuomet populiarumo tikrai nesulauks, juo labiau kels nuostabą: tai ir esate rinkti tam, kad formuotumėte politiką, dirbtumėte piliečių labui.
Nustebino premjerės I.Šimonytės pozicija Mokytojų dienos išvakarėse, kai ši pasakė, kad mokytojų profesija bus prestižinė tuomet, kai visuomenė pradės pasitikėti pedagogais, jų gebėjimu mokyti vaikus.
Tikrai daug mokytojų dėl tokių žodžių įsiskaudino. Klasės didelės, individualaus dėmesio ne kiekvienas mokinys gauna dėl nuo mokytojo nepriklausančių priežasčių, pedagogai sunerimę, kad vadovėlių nėra, nežinia dėl įtraukiojo ugdymo.
Bet politikai, matyt, jaučiasi padarę visus namų darbus, liko pasitempti ir varnų pro langą neskaičiuoti tik mokytojams.
Mokykloje, kaip ir kitose srityse, mokytojas mokytojui nelygus, statybininkas - statybininkui, gydytojas - gydytojui, politikas - politikui. Vieni geresni, kiti ne tokie geri. Tačiau matant tendencijas, greitai apskritai džiaugsimės, kad mokyklose išvis mokytojai dirba. Ir tai vėl bus pačių mokytojų ar visuomenės kaltė? Ar visgi vykdomos politikos...
Nejautrumas. Dar vienas dalykas, kuris priešina visuomenę ir trukdo iš tiesų įsigilinti į kito, kitų problemas.
Politikos virtuozai yra tie, kurie vienu metu turi storą odą kritikai atremti, bet kartu yra jautrūs žmonių problemoms. Juk pirmiausia mes - žmonės, tik paskui savo profesijos atstovai.
