1 nuotr.Nenumaldomai artėja vasario 16-oji - diena, kai Vilniaus miesto savivaldybė turi pagaliau paskelbti, kuris paminklas Tautos patriarchui Jonui Basanavičiui išrinktas iš šešiolikos konkursui pateiktų darbų. Nejau tautiškumą pajuokiantys liberalai išdrįs ir Lietuvos valstybės kūrėją išstatyti viešai pajuokai? Būtent tokiu žodžiu kultūros ir dailės profesionalai įvardijo sostinės galvų pastangas išvydę, kokiais košmariškais kūriniais pretenduojama įamžinti J.Basanavičiaus atminimą.
Lyg neužtektų to - statyti paminklą nuspręsta bene prasčiausioje vietoje iš tų, kurios buvo siūlomos. Kad patriarcho atminimo įamžinimas nesutrukdytų naujųjų lietuvių grandioziniams paveldostatybiniams užmojams, daktarui tiks ir senamiesčio tarpuvartė... Politikieriai vienas per kitą suokia apie tai, kaip turistų srautai plauks nuo Aušros vartų į senamiestį, taigi neišvengiamai turės „priplaukti“ priešais Filharmonijos pastatą įkurdintą J.Basanavičių. Gal su liliputo rankutėmis, gal angelo sargo kompanijoje, o gal su didžiule šluota grasinantį lenkų turistams? Kaip matėme iš konkursinių darbų, menininkų fantazija iki J.Basanavičiaus asmenybės, jo „Aušros“ epochos ir suvienytos Tautos idėjų nepakilo. Įstrigo XXI amžiuje, mankurtiškoje skaitmeninių dievukų garbinimo fazėje. Ką ir kaip garbinti, diktuoja sotūs valdininkai. O kas būtų Lietuva, jeigu ne J.Basanavičius, ne aušrininkai, platinę lietuvišką spausdintą žodį imperinės Rusijos valdomoje teritorijoje, kuri galų gale paskelbta Nepriklausoma Lietuva? Be 1918 metų vasario 16-osios nebūtų buvę Tautos Atgimimo ir 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto. Tiesiog nebūtume turėję ką atkurti, ir dar nežinia, kokia kalba kalbėtume - greičiausiai kuria nors iš slaviškų...
